– Taip gyventi negalima! Tai neteisinga! – Ronaldas įbėgo į tėvo kambarį.
– Kodėl taip manai? Kas tau tai pasakė?
– Mūsų mokyklos patarėjas.
– Tęskite, papasakokite daugiau detalių.
– Aš jums parodysiu geriau. Aš eisiu miegoti, o jūs apsimesite, kad mane pažadinote.
– Kodėl taip darai?
– Tu viską suprasi!
– Gerai… Ronaldai, pabusk. Turime eiti į mokyklą, nustok miegoti.
– Tu matai! Štai ką kiekvieną rytą girdžiu iš savo paties tėvo. Tėvai turėtų žadinti savo vaiką meiliai, kad jis pajustų jų meilę. Ir jūs turite šypsotis!
– Tegul mama mane priverčia šypsotis, aš neturiu laiko.
– Argi tu manęs nemyli?
– Apie ką tu, po velnių, kalbi? – Mano tėvas ima nervintis.
– Tai ne nesąmonė. Jei nenori, kad senatvėje elgčiausi su tavimi blogai, turi parodyti savo jausmus. Pabandyk dar kartą mane pažadinti.
– Gerai. Neklaužada, kelkis. Pavėluosi į mokyklą.
– Aš mieguistas!
– Mielasis, pabusk, – tėvas paglostė sūnui galvą ir pabučiavo į kaktą.
– Sveiki! Pajutau tavo meilę.
– Gerai, užteks žaisti. Parodyk man savo dienoraštį.
– Nedaryk to, tėti. Tu atėjai pietauti. Pavėluosi į darbą.
– Viskas gerai. Kokie gražūs “D”. Ir iš literatūros, ir iš matematikos. Bet iš psichologijos gavau penketą. Ar ketini būti psichologu, sūnau? Klausyk, mano auksinis berniuk, kol nesusitvarkysi pažymių, nesiartink prie telefono. Atsisėsk į kampą ir skaityk, kol grįš mama.
Ronaldas verkė, o tėvas jį padrąsino:
– Tu sakei šypsotis – taigi šypsokis!
