Esu ištekėjusi už vyro, kurio tėvai labai ilgai nesusitaikė su tuo, kad jų sūnus jau išsiskyręs. Nors nuo to laiko praėjo daugiau nei 4 metai. Jie vis lopo juos su jo buvusia žmona. Mes su juo susituokėme prieš trejus metus. Ir gyvename visiškai laimingą gyvenimą. Mano uošvė mano, kad mano sūnus pasielgė neapgalvotai ir kvailai. Ir jis turi visais būdais atkurti santykius su buvusios žmonos šeima. Juk jo sūnus vis dar ten yra.
Tuo metu, kai susipažino su Alanu, jis jau buvo išsiskyręs. Esą jie išsiskyrė bendru sutarimu. Ir ji laimingai ištekėjo iš naujo. Meilužis tikriausiai buvo priežastis, dėl kurios jie išsiskyrė.
Galbūt suklydome susituokdami. Mama primygtinai reikalavo, kad susituoktume. Ji pastojo ir kaip atžala su tuo sutiko. Bet aš net nebuvau įsimylėjęs. Aš tiesiog su ja susitikinėjau, ir viskas. Jei ne jos nėštumas, nebūčiau jos vedęs. – Taip man paaiškino mano vyras.
Aš nebijojau jo buvusio kūdikio. Iš pradžių nusprendžiau į jį pažvelgti atidžiau. Supratusi supratau, kad jis iš tiesų netrokšta tos šeimos, jo netraukia, jis abejingas savo buvusiai šeimai. O ir jo buvusi žmona juo nesidomėjo. Ji buvo ištekėjusi antrą kartą, jie bendrauja tik dėl sūnaus.
Tik vyro motina negalėjo susitaikyti su tokia padėtimi. Tėvas taip pat negalėjo. Jie nuolat bandė suvienyti šeimą. O mūsų santykius jie vertino labai neigiamai.
Tu dar jaunas, tau viskas dar prieš akis. Kodėl norėtum įsivelti į svetimą šeimą? – klausdavo ji manęs tomis progomis, kai likdavome vieni.
Atsakiau, kad jei mano vyras būtų vedęs, nesikiščiau. O šiuo metu jis visiškai laisvas. Mano uošvė galvojo dar ką nors pasakyti, bet atėjo Alanas ir ji nutilo. Tuomet supratau, kad su ja negalėsiu užmegzti santykių. Nebuvau dėl to labai nusiminusi.
Mes susituokėme ir pradėjome gyventi kartu. Su uošve nebendravau. Išskyrus kartais pasitaikančias šeimos šventes. Tada turėjau klausytis jos verkšlenimų dėl buvusios mano vyro šeimos. Alanas stengėsi nuleisti motiną, nes ir jam tai nebuvo labai malonu. Bet tada vėl viskas prasidėdavo iš naujo.
Mes su juo dar neskubėjome turėti vaikų. Neįsivaizduoju savęs motinos vaidmenyje. O mano vyras jau turėjo sūnų. Ir mano uošvė tuo džiaugėsi. Kai mano buvęs vyras išsiskyrė, mano uošvė stojo į pagalbą. Ji pradėjo kviestis buvusią svainę į šventes, per jas atsidūsėdama. Juk jie buvo tokia pora… Ji stengėsi ją už viską girti.
Pati buvusi žmona su tuo neturėjo nieko bendra – ji buvo viskam abejinga. Ji tiesiog atvažiavo, ir viskas. Toks pasyvumas buvo juntamas. Nesuprantu, kaip ji apskritai susirado meilužį. Ji buvo tarsi silpnavalė marionetė.
Močiutė bandė priversti vyrą pavydėti buvusiai žmonai. Ji paskambino ir paklausė, ar žinau, kur yra mano vyras. Jei nežinodavau, ji manydavo, kad jis yra su savo buvusiąja. Arba siųsdavo jį su reikalais pas ją. Buvo visokių dalykų.
Aš nejaučiu jokio pavydo. Bet anksčiau ar vėliau visa tai man ima nervinti. Jei į Alaną ir jo buvusią merginą pažvelgsi iš šalies, bus aišku, kad tarp jų nieko nėra ir niekada nebus. Net jei visame pasaulyje, išskyrus juos, neliktų nė vieno kito žmogaus. Ir bendro vaiko susilaukimas nieko neišsprendžia. Vyras nuolat duoda pinigų buvusiai žmonai. Kartais jis pasikalba su sūnumi. Atveža jį pas mus į svečius. Mano buvusioji neintriguoja, neišmušinėja pinigų ir netrukdo sūnui bendrauti su ja. Ir apskritai ji man atrodo normali. Jie elgiasi kaip civilizuoti žmonės. Na, nepasisekė, tai ką dabar – kiekvienas turi savo gyvenimą. Ir jie gerbia vienas kitą.
Bet mano uošvė to nesupranta. Ji ir toliau rezga intrigas. Kada ji nustos? Kada ji išmintingai apsispręs? Juk jai nebus vis tiek! Mano vyras tikisi, kad viskas nurims, kai aš jai padovanosiu anūką. Bet aš tuo nelabai tikiu.
