Pirmą kartą su Filipu susitikome, kai man buvo 17 metų. Jis buvo penkeriais metais vyresnis už mane. Jis buvo miesto vaikinas, o aš važinėjau į darbą. Tai neturėjo jokios įtakos mūsų bendravimui. Iš pradžių buvome artimi draugai, o paskui pradėjome susitikinėti. Po metų gimė mūsų bendras vaikas.
Turėjau grįžti namo, nes man neleido gyventi su sūnumi bendrabutyje. Filipas nenorėjo nei dirbti, nei spręsti buto problemos – jam ir taip buvo gerai. Natūralu, kad visi giminaičiai ir bendramoksliai mane pasmerkė. Bet aš juk nieko blogo nepadariau!
Žinojau, kad negaliu pasiduoti, nes turėjau mažą vaiką. Jam skyriau kiekvieną savo laiko minutę. Kai jis paaugo, grįžau į mokyklą. Per tą laiką man niekas nepadėjo. Tėvai leido man pasilikti su jais, bet jie nedalyvavo anūko gyvenime. Man teko patirti vienišos motinos vaidmenį.
Iš pradžių Filipas paskambindavo ir paklausdavo, kaip mums sekasi, o paskui dingo. Jis susirado kitą merginą, manė esąs jaunas ir laisvas. Taip, na, o kūdikis gyveno su manimi. Iš skausmo išsižiojau. Nemiegojau, nevalgiau. Kartais nenorėdavau gyventi, bet net negalvojau atsisakyti kūdikio. Jis buvo mano gyvenimo prasmė.
Buvau palaužta psichologiškai, bet žinojau, kad turiu dar truputį pakentėti, ir bus lengviau.
O dabar man jau 40 metų.
Mano sūnus jau suaugęs. Jis tarnavo kariuomenėje, įgijo aukštąjį išsilavinimą, vedė. Užauginau tikrą vyrą, gerą ir simpatišką žmogų. Dabar turiu dvi anūkes. Stengiuosi padėti vaikams, dažnai pasiimu mergaites į savo namus ir aktyviai leidžiu su jomis laiką.
Ir žinote, esu visiškai laimingas žmogus. Visos nuoskaudos ir sunkumai liko už nugaros. Šį jubiliejų nusprendžiau atšvęsti nedideliame šeimos rate. Vos tik susėdome prie šventinio stalo, pasigirdo varpo dūžiai.
Atidariau duris, o ten stovėjo Filipas. Jis stovėjo su dovana ir gėlėmis. Nepradėjau skandalo, o tiesiog pakviečiau jį prie stalo.
– Susipažinkite. Tai tavo senelis Filipas! – Supažindinau jį su šeima.
Sūnus metė į mane klausiamą žvilgsnį, o tada apkabino tėvą. Jie buvo labai panašūs, todėl jis neabejojo, kad Filipas yra jo tėtis.
Puikiai šventėme ir linksminomės. Nebuvo jokių priekaištų ar kaltinimų. Mano sūnus ir jo tėvas apie kažką kalbėjosi privačiai, bet aš į jų pokalbius nesikišau. Padariau vieną išvadą: mano sūnus yra panašus į mane, jis moka atleisti ir suprasti žmones.
Filipas pasiūlė dar kartą susitikti be vaikų. Aš atsisakiau. Mano sūnus turi turėti tėvą, bet jis niekada daugiau nebus mano kompanionas. Tam žmogui mano širdyje nebėra vietos.
