Visada maniau, kad turiu pilną teisę pirkti sūnėnui įvairiausias dovanas. Štai net, tarkime, aną dieną nuėjau ir nupirkau jam visiškai naują dėklą jo mėgstamam planšetiniam kompiuteriui.
Kartais sūnėnas dienas leidžia pas mane. Aš vis tiek dirbu laisvai samdomą darbą ir vis tiek būnu namie 24 valandas per parą. Tačiau kartais jo tėvai, ypač mano brolis, palieka savo atžalą mano priežiūrai. Juolab kad jis ir jo žmona dirba dieną ir naktį. Nieko baisaus, nes aš myliu savo sūnėną, ir kodėl gi ne?
Vaikui jau septinti metai, tad be didelio vargo galėjau jį išvesti pasivaikščioti į kaimyninį parką. Galima sakyti, kad mano namuose jis praleisdavo kur kas daugiau laiko nei savo tėvų namuose. Su juo užsiimdavome gimnastika, spręsdavome problemas, susijusias su jo namų darbais. Daug laiko praleisdavome kartu.
Tai buvo tada, kai nebuvau užsisklendęs priešais savo seno nešiojamojo kompiuterio ekraną. Kartą, grįždami iš mokyklos ir nuėjome į parduotuvę, kur nupirkau jam naują ciatską ir, atrodo, kažkokių daiktų – dabar neprisimenu.
Po tokių įvykių turbūt labiau žavėjosi jo mama nei pats berniukas. Ir, svarbiausia, be viso kito, nupirkome jam naują kroviklį telefonui vietoj sugedusio.
Ir štai čia kilo didelė bėda, nes paaiškėjo, kad mano vyro žmona asmeniškai sulaužė jo įkroviklį. Ir viskas dėl to, kad ji labai nerimavo dėl savo sūnaus psichinės būklės. Juk visą laisvalaikį jis praleisdavo žaisdamas įvairius žaidimus ir žiūrėdamas savo blogus, kaip jai atrodė, animacinius filmukus.
Vos pamačiusi šį įkroviklį, ji puolė ir išplėšė jį iš vaiko rankų. Ir tiesiog nuo slenksčio šaukė ant manęs už šią dovaną. Po to ji tiesiog išsitiesė ir ėmė kalbėti visokias nesąmones mano adresu.
Žinoma, nesu iš tų žmonių, kurie ramiai stovėtų ir klausytųsi visokių įkyrių moterų. Aš tik tyliai linktelėjau galva, apsisukau ir nuėjau. Ėjau ir maniau, kad ji prieis prie manęs ir atsiprašys už savo žodžius. Bet tik po kelių valandų, vakare, man paskambino brolis.
Tai, ką jis pasakė, man buvo didžiulis šokas, nes, pasirodo, jo žmona buvo labai susirūpinusi dėl to, kad aš ir berniukas suartėjome, ir manė, kad turėtume apriboti savo bendravimą. Bijojo dėl to, kad jis buvo labai prisirišęs prie manęs.
Tai reiškė, kad nebegalėsime leisti laiko su sūnėnu vieni, ne aš bute, ne už buto ribų. O tai jau problema, nes dėl to, kad gyvename šalia vienas kito.
Net nežinau, kaip jis ir jo žmona visa tai įsivaizduoja. Ar jie tikrai mano, kad kai sūnėnas ateis ir pasibels į mano duris, aš nė už ką jį ignoruosiu, ar kaip apskritai? O jei jis kur nors važiuos transportu ar ką nors gatvėje? Tai neįtikėtinai mažas miestelis, todėl tikimybė, kad susitiksime, labai didelė.
Man tai tiesiog skamba beprotiškai. O gal turėčiau sėdėti kur nors po krūmu ir slėptis nuo jo? Taigi vieną dieną su dukra vaikštome po parką ir pamatome šį…
Link mūsų bėga berniukas, o už jo aštriai žvelgia jo mama. Pribėgo prie mūsų ir patraukė vaiką namų link. O berniukas norėjo tiesiog pasisveikinti su manimi. Tai kas čia blogo?
Ir tada mano brolis nusprendė mane supykdyti. Jis paskambino man ir pasakė, kad, pavyzdžiui, eik kur nors kitur. Negerai taip susitikti vidury baltos dienos. Vidury baltos dienos. Vidury baltos dienos. Jis viduryje niekur, sako man, kur aš turėčiau išeiti su savo dukra.
Taigi kai grįžau namo iš pasivaikščiojimo ir pagaliau sulaukiau vyro iš darbo. Palikusi mūsų kūdikį jo globai, nuėjau pasitarti su broliu.
Nusprendžiau žengti pirmą žingsnį susitaikymo link ir pasiūliau nesidalyti kūdikiu tarp mūsų. Kodėl jis turėtų pradėti kentėti dėl mūsų tokiame ankstyvame amžiuje.
Kitas dalykas, mano brolio žmona pavydi, ko, kad namuose nuolat girdžiu liaupsinančių komentarų apie mano sūnų man. Teta man nupirko šį bei tą, paskui nupirko tą, nuėjo į zoologijos sodą ir žaidė žaidimą savo kompiuteryje, ir žinote, ką mes su teta… Ir taip toliau, ir taip toliau. tuščia dvasia.
Tai suprantami jos pavydo priepuoliai, viena vertus, nes iš tikrųjų niekas nežino, kaip jausčiausi aš, jei būčiau jos vietoje. Bet ir aš nesiruošiu visko daryti taip, kaip jie nusprendė, ir nenoriu palikti savo sūnėno. Taigi turime ieškoti kompromiso.
Bet deja, kad ir kaip stengiausi, net iki sielvarto, ir kas visai į mane nepanašu – beveik iki ašarų. Nebent tai, kad mes su jais nieko bendro nesuradome. Po poros savaičių atsitiktinai sužinojau, kad brolis nusprendė parduoti savo butą.
Buvau tikrai sukrėsta. Tikriausiai dėl mūsų skirtumų, nes nemanau, kad tai buvo tiesiog, nereikšmingas sutapimas. Ir tai mane nepaprastai nuliūdino. Turiu omenyje, kad turėjau būti, nes buvau prie jo labai prisirišęs.
