Jokia motina nepadarytų nieko, kad sūnus susietų savo likimą su moterimi, kuri neverta jo mažojo pirštelio. Aš irgi to nenorėjau. Savo Dovydui daviau viską, kas geriausia, auklėjau jį pagal geriausias mūsų šeimos tradicijas, mokiau jį garbės ir kilnumo. Taip pat tikėjau, kad vieną dieną mano sūnus užaugs, susiras gražią merginą ir pradžiugins mane anūkais. Deja, tik mane, nes jo tėvą mirtis ištiko gana jauname amžiuje ir jis nematė, kaip Deividas užaugo ir žengė pirmąjį žingsnį. Bet aš tikėjau, kad iš dangaus mus visada stebi mano vyras.
Deividas užaugo protingas vaikas, visada viskuo domėjosi, gerai mokėsi, be to, buvo puikių manierų. Visų pavydui užauginau padorų vyrą be vyro. Maniau, kad laimė ir džiaugsmas bus mano amžini gyvenimo palydovai. O kas dar galėtų būti? Mano sūnus gražiai augo, mokėsi puikiame universitete, padėjau jam nusipirkti butą. Dabar beliko laukti savo antrosios pusės ir anūkų.
Deividui buvo 24-eri, kai jis į namus parsivedė savo mylimąją. Kai ją pamačiau, vos neapsiverkiau. Jos vardas Helena, Helena – mano amžiaus moteris, prieš tai buvo ištekėjusi du kartus, bet abu vyrai mirė. Dabar ji medžioja mano sūnų. Ir koks man tas sielvartas. Paklausiau Dovydo: “Sūnau, argi aš nepakankamai dėmesio tau skyriau, argi nemylėjau tavęs? Kodėl nepasirinkai Helenos, tos susigūžusios, susigūžusios Helenos? Ir jis man atsakė.
-Mama, tu visada mane mokei padėti vargstantiems, gerbti moteris, vaikus, senelius. O Helena yra vargšė. Aš galiu suteikti jai geresnį gyvenimą.
Mano sūnus išprotėjo, viską, ko aš jį mokiau, jis suprato ne taip, viską suprato ne taip. Ką man dabar daryti? Kaip man su tuo gyventi? To jam nenorėjau.
