– Sūnau, tavo žmona vėl miega iki pietų. Jauna žmona neturėtų tiek daug miegoti.
– Leisk jai miegoti, ar tau jos gaila? Ji tapė visą naktį, pas ją atėjo mūza.
– Mūza… Geriau būtų išmokusi melžti karvę ir lupti vištas. Aš senstu, kas rūpinsis ūkiu?
– Ji išmoks, mama, duok jai laiko.
Mergaitė išgirdo pokalbį. Ji ilgai nemiegojo, tiesiog gulėjo ir galvojo. Kaip atsitiko, kad ji atsidūrė čia, mažame kaimelyje.
Ji mokėsi savo miesto meno mokykloje. Gyveno su močiute, tėvų neturėjo, jie mirė jauni.
Berniukai nekreipė į ją dėmesio. Ir jai dėl to visai nebuvo liūdna.
Savaitgaliais ji sėdėdavo parke ir piešdavo. Žmones, gamtą, viską, kas jai krito į akis. Štai sėdi vaikinas, valgo pyragą ant suoliuko, juokingai iškišęs pirštą. Pyragas karštas, bet jis, matyt, toks alkanas, kad pasiruošęs ištverti.
Mergaitė paėmė pieštuką ir ėmė piešti. Berniukas pastebėjo, kad ji žiūri į jį, ir sutriko. Kai suvalgė pyragą, jis priėjo prie jos.
– Atsiprašau, maniau, kad piešiate mane? Ar tikrai nusprendėte nupiešti mane, nerangiai valgantį pyragą?
– Tu taip juokingai jį valgydavai, kad aš jį nupiešiau.
– Oho, tai puiku, tai tikrai aš. Koks juokingas veidas!
Jie nusijuokė. Kitos dvi valandos prabėgo kaip akimirka. Vaikinas buvo paprastas, nuoširdus, geraširdis, ji jautėsi lengvai su juo bendraujanti.
Jis studijavo agronomiją jų mieste, gyveno pas tetą. Jie apsikeitė telefono numeriais. Po kelių mėnesių nuolatinių susitikimų vaikinas pasiūlė jai pasimylėti.
– Tu dar net nesupažindinai manęs su savo tėvais, o čia – vestuvės. Neskubinkime įvykių.
– Žinai ką, važiuokime į mano namus, susituokime be jokių vestuvių, kam mums tie suvažiavimai?
– Tikrai? Tiesą sakant, nenoriu jokių vestuvių, šydo, suknelės. Ir pinigų mes turime pakankamai, mums nereikia varginti tavo tėvų.
Taip ir nusprendėme. Gavę diplomus, jie nuėjo pas tėvus. Mergina pasiėmė būtiniausius drabužius ir visą lagaminą su teptukais, popieriumi, dažais. Ji nenustojo tapyti.
Tėvai nustebę žiūrėjo į naująją atžalą.
– “Ką gi, dukrele, jauskis kaip namie. Čia viskas paprasta, atsiprašau. Namai, sodas – viskas tavo žinioje.
– Mama, ji niekada gyvenime nėra buvusi sode, ji miesto mergaitė. Tiesą sakant, ji yra menininkė, labai gražiai piešia.
– Paveikslais nepasitenkinsi, mūsų kaime tapyba daug pinigų neuždirbsi. Ar moki siūti, megzti?
Mergaitė pasijuto tarsi tardoma, jai buvo gėda.
– Užteks, mama, daugiau jokių klausimų. Mes einame pasivaikščioti, ji nori piešti.
Motina papurtė galvą. Jai pasisekė, kad turi tokią dukrytę. Kaimynės uošvė dirba, melžia karvę, turi daržą, vaikų, taip pat dirba slaugytoja ligoninėje. Ir ši palaiminta moteris piešia paveikslus.
– Sūnau, aš nuvažiuosiu į miestą ir leisiu jai išbaltinti kambarį, kadangi ji yra dailininkė, tai lengvai tai padarys, bet padėk man.
Grįžusi motina pamatė išbalintas sienas. Ji nežinojo, ką sūnus išbaltino.
– Na, tai dar vienas dalykas, bent kažkiek gero iš jos. Reikia išmokyti ją vištas lupti, o paskui ji melš karvę.
Pamačiusi vištos galvą, mergaitė pasijuto blogai ir kategoriškai atsisakė čiupti vištą.
– Negaliu to daryti, man bjauru… Ir viščiuko man gaila… Bet jis bėgo, štai ir viskas.
– Na, tu tokia pažeidžiama, mūsų kaime mergaitės to mokosi nuo vaikystės. Kai ištekės, jos žino, kaip viską daryti. Vyrai visą dieną būna darbe, o žmonos pačios tvarko namų ūkį.
– Na, matai, aš tau visai netinku, aš čia gyvenu kaip kažkieno kito gyvenimą, man viskas svetima.
– Tu prie to priprasi.
Bet ji nepriprato. Jai buvo sunku ravėti lysves, rūpintis gyvuliais ir paukščiais, ji jų bijojo.
– Tavo vėl piešia. Visas namas nuklotas meno kūriniais. Kaimynai jau juokiasi iš manęs, sako, kad gavai keistą dukrytę, jokios naudos iš jos.
– Mama, tuoj grįšime namo, man pažadėjo duoti darbą darbe.
– Kodėl gi ne, gyvenk čia, ką žmonės pasakys? Jie pagalvos, kad tu išvarai savo uošvę.
Po mėnesio mergaitė dingo. Ryte vaikinas pamatė, kad jos nėra šalia jo lovoje. Dingo ir jos daiktai. Ant stalo gulėjo raštelis: “Nenoriu gyventi svetimo gyvenimo, atsiprašau…”
Vaikinas ėmė rinkti jos numerį, bet ji neatsiliepė.
– Na, ar jūsų menininkas pabėgo? Geriau ištekėk už savo kaimynės, ji darbšti.
– Bet man nereikia jokios kaimynės, aš ją myliu. Tai mano kaltė, aš ją čia atvedžiau. Ji ne tokia kaip mes, kitokia, dvasingesnė, žinai? Viščiukai ir sodai ne jai.
Vaikinas šiuo metu negalėjo išvažiuoti, turėjo susitvarkyti savo darbą. Bet paskui jis išėjo su savo daiktais ir grįžo namo pas merginą. Jie susitaikė, bet ji kategoriškai atsisakė važiuoti į kaimą. Ji susirado mokytojos darbą vaikų meno mokykloje ir švytėjo iš laimės.
– Mama, tėti, aš išvažiuoju į miestą. Negaliu be jos gyventi. Išsinuomosime kambarį mieste, aš susirasiu darbą, mes nepasimesime.
Vaikinas apkabino tėvus ir išvyko pas mylimąją, gyventi naujo gyvenimo, jam svetimo, bet jai pažįstamo.
Miesto žmonėms sunku priprasti prie kaimo gyvenimo. Kaip manote, ar reikia keisti save, prisitaikyti prie kaimo gyvenimo, ar geriau grįžti į pažįstamą aplinką?
