Sako Linda … Vaikystėje turėjau gyventi vaikų namuose, tėvo ir motinos niekada nemačiau, todėl sakydavo, kad esu našlaitis, o man buvo tik penkeri metai.
Gyventi našlaičių namuose man buvo labai sunku. Grubiai tariant, visiems ten buvusiems vaikams visai nereikėjo globėjų. Jie mumis nesirūpino, o kai tapome pilnamečiai, mus iš ten išvarė ir atsisveikino visiems laikams. Norėjau stoti į koledžą, bet auklėtojams ši mintis visai nepatiko. Beveik kiekvienas iš jų man tai sakė:
Mes tavęs čia nelaikysime dar kokius dvejus metus, eik į koledžą ar kolegiją, ten bent jau tapsi protinga, tu manai, kad čia esi karalienė ir vis tiek kur nors nueisi!
Neturėjau kur eiti, tad kai baigiau koledžą, jau turėjau profesiją, kuri man visai nepatiko. Norėjau dirbti kur nors kitur, bet ne buhaltere. O kito pasirinkimo nebuvo.
Džiaugiuosi, kad XXI amžiuje vyriausybė nusprendė skirti būstą našlaičiams. Žinoma, man irgi buvo suteiktas būstas, bet jį skyrė tik sulaukus devyniolikos metų.
Mano butas jau buvo gerai suremontuotas. Praėjus dviem mėnesiams po to, kai jame apsigyvenau ir persikrausčiau visus daiktus, sutikau savo meilę. Su Kevinu susitikinėjome apie dvejus metus, o paskui nusprendėme susituokti.
Artimiausius porą metų vaikų neplanavome, norėjau, kad pirmiausia viską nuspręstume su darbu ir susikurtume karjerą. Net mano vyro mama sakė:
Geriau neturėk dabar palikuonių, esi per jaunas, tau dabar nereikia tokių rūpesčių.
Visada žinojau ir dažnai pastebėdavau, kad vyro mama nori, jog su juo išsiskirčiau, ji nuolat dėl to su juo barėsi. Jis atėjo su kažkokia mergina, kuri net neturėjo tėvų, buvo našlaitė. O kas, jei jos tėvas buvo narkomanas, o motina alkoholikė? Vaikai našlaičių prieglaudose auga blogai ir neišsilavinę.
Po kelių mėnesių mano uošvė, regis, jau buvo tai pamiršusi, bet jos veidas visada buvo toks veidmainiškas… Po kiek laiko privatizavau savo butą. Praėjo dar šiek tiek laiko, ir mano vyro motina vėl pradėjo mane erzinti, vis kalbėdama apie tuos pačius dalykus:
Tu netelpi į šį vieno kambario butą. Kokia problema paimti paskolą, o paskui su Kevinu parduoti studiją. Galų gale jums užteks pinigų dviejų kambarių butui. Jums reikia vaikų, o kur dėsite vaiką viename kambaryje? Tada jums visai neužteks vietos. Jūs tupėsite skvote.
Mano uošvė pagaliau įkalbėjo mane plėstis. Nusprendžiau nueiti į banką ir paimti paskolą, o tada galima taupyti automobiliui. Galbūt mano vyro mama buvo teisi?
Vieną dieną grįžau vakare pavargusi, ketinau eiti į butą ir pastebėjau praviras duris. Girdėjau, kaip kažkas kalbasi. Man iš karto kilo mintis, kad Kevinas ten buvo su kita mergina, bet ne, iš balso supratau, kad ten su juo ginčijosi jo mama.
Gera išeitis būtų tau išsiskirti su ja. Tu pats išeisi su kita, kuri yra daug turtingesnė ir turi pasiturinčią šeimą. Patariu tau, tau bus geriau, jei išsiskirs su Linda. Bet pasistenkite būti kantrus dar dvejus metus, ji ketina imti paskolą, ir tada turės dviaukštį namą. Vėliau turėsime jį parduoti, kad iš skyrybų gautume bent šiek tiek naudos. Sumą, už kurią galėsime parduoti namą, galėsime pasidalyti per pusę, ir viskas bus gerai. Tuomet galėsime pasilikti ir automobilį.
Vyras galvojo ne tik apie save, jis sakė: Kas tada nutiks Lindai, juk ji neturi kur eiti?
Kas iš to, svarbiausia, kad gausime pinigus. Vaikams iš vaikų namų lemta apversti gyvenimą aukštyn kojomis. Džiaugiuosi, kad ji tau nebepatinka ir kad gali su ja išsiskirti.
Aš nebegalėjau susilaikyti stovėdamas už durų. Įėjau į virtuvę, trenkiau sutuoktiniui į veidą ir išvariau jo savanaudę motiną.
Nesvarbu, kaip stipriai su sutuoktiniu mylite vienas kitą, svarbu turėti savo pinigų ir niekuo nepasitikėti.
