Su vyru daug metų gyvenome Uzbekistane. O kai sūnus paaugo, nusprendėme persikelti gyventi į Rusiją. Nusprendėme, kad čia jis galės gauti geresnį išsilavinimą. Pardavėme nedidelį namą Uzbekistane, pardavėme jį labai pigiai ir persikėlėme gyventi į Samaros sritį. Gyvenome nedideliame miestelyje netoli Samaros. Gyvenome labai skurdžiai. Su vyru ėmėmės bet kokio darbo. Tada vyrui pasisekė: jis įsidarbino asmeniniu vieno verslininko vairuotoju.
Mano sūnus grįžo po kariuomenės ir pradėjo dirbti. Ir jis perėjo mokytis neakivaizdiniu būdu. Aš pati pagal profesiją esu vaikų darželio auklėtoja. Bet mūsų mieste man darbo nėra. Tada prisiminiau, kad man gerai sekasi siuvinėti, ir jau daug metų užsiimu būtent tuo. Jau net turiu nuolatinių klientų.
Už pinigus, kuriuos turėjome atvykę iš Uzbekistano, galėjome nusipirkti pusę namo. Padarėme ten remontą ir iki šiol gyvename tame name. Tačiau pastaruoju metu mūsų gyvenimas pasikeitė į blogąją pusę. Mano uošvė, vyro sesuo ir jos vyras liko gyventi Uzbekistane. Jiems gimė dukra.
Dabar ta mergaitė užaugo. Ir štai ji nusprendė, kad būtinai turi įgyti išsilavinimą Rusijoje. Bet jos tėvai bijojo leisti jai išvykti vienai, todėl jos močiutė, t. y. mano uošvė, išvyko su anūke. Be to, su mumis niekas net nepasitarė! Mus tiesiog pastatė prieš faktą, kad jie atvažiuos ir gyvens pas mus.
Mane tai tiesiog šokiravo. Mano vyras negalėjo atsisakyti, kad mano mama ir dukterėčia atvyktų į prieglaudą. Įkalbinėjau vyrą jų atsisakyti, net pykčio priepuolius mėčiau. Nesuprantu, kaip mes penki ketiname gyventi dviejuose kambariuose.
– Na, o kur miegos mūsų sūnus?
– Bet juk jis gali miegoti virtuvėje! – Mano vyras atsakė.
Žinoma, mūsų sūnui tai nepatiko. Ir jau mėnesį gyvenau tikrame pragare. Mano uošvei nepatinka absoliučiai viskas: ir tai, kokius maisto produktus perkame, ir tai, kaip gaminu, ir tai, kaip valau.
Mano uošvė čia negauna pensijos. Jos pensiją pagal įgaliojimą Uzbekistane gauna jos dukra. Išeina taip, kad mes su vyru turime maitinti dukterėčią ir mano uošvę.
Mano dukterėčia nerado bendros kalbos su mūsų sūnumi. Jie nuolat barasi ir ginčijasi. Mergaitė tiesiog vadina mūsų namus kliedesiais, o mūsų šalį – šlykščia.
Tikiuosi, kad mano vyro dukterėčia persigalvos studijuoti Rusijoje ir grįš namo į savo Uzbekiją. Aš su vyru nesiginčysiu – tai nieko gero neduoda.
Labai tikiuosi, kad mano vyro dukterėčia neįstos į koledžą ir grįš namo. Bet net jei ji įstos, ir įstos už dyką, kas ją mokys? Mano vyro sesuo nuolat skundžiasi, kad jie neturi pinigų.
Ji ir jos vyras kažkodėl mano, kad mes čia, Rusijoje, labai gerai gyvename ir gerai uždirbame. Bet taip nėra! Mes čia negyvename, mes tik išgyvename ir negalime aprūpinti nei mano uošvės, nei vyro dukterėčios. Nesiruošiame mokyti savo dukterėčios, tiesiog neturime tokios galimybės…
