“Mano vyresnysis brolis neseniai buvo atvykęs į svečius. Jis su žmona jau daugiau nei dešimtmetį gyvena Valstijose. Jis labai retai atvyksta aplankyti tėvų. Per visą tą laiką tai jau trečias jo apsilankymas. Maksimas atvyko su dovanomis: tėvams atvežė madingų drabužių ir visokių užsienietiškų daiktų.” – Deividas sako. Kai Maksimas išvyko ieškoti laimės į svetimą šalį, Deividas padėjo tėvams. Dabar jis supranta, kad turėjo elgtis kitaip, ir apgailestauja, kad to nesuprato anksčiau.
Jo vyresnysis brolis atvyko į svečius. Jo mamos nuotaika pagerėjo. Ji iškart pamiršo visas savo ligas ir puolė ruošti skanėstų sūnui. Tėvai labai džiaugėsi, kad atvyksta jų sūnus ir dukrytė. Kol Maksimas ir jo žmona gyveno pas juos, tėvai bėgiojo aplink ir nežinojo, kaip jį geriausiai pamaloninti ir pamaitinti. Tėtis mėgo žaisti su savo amerikiečiais anūkais, o mama kepė pyragus ir kepė mėsą savo atžalai.
Taigi ištisas dvi savaites tvyrojo šventinė atmosfera. Dukrytė nuo ryto iki vakaro užsisėdėdavo virtuvėje arba prie televizoriaus, gurkšnodama arbatą. Ji nė karto nepasiūlė ką nors padėti ar tiesiog po savęs sutvarkyti. O kai jie išvažiavo, tėvas padavė Maksimui voką su pinigais. Jo brolis nusijuokė: “Ką man veikti Valstijose su rubliais?” Bet jis pinigų neatsisakė.
Iki vakaro, kai svečiai išvyko, mamos kraujospūdis vėl pakilo. Ira turėjo paruošti jai arbatos ir visą vakarą ją slaugyti. Tėvas paprašė manęs sukapoti malkų, jis pats to padaryti negalėjo, nors vakar svečių akivaizdoje demonstravo, kaip jam tai sekasi ir kaip gerai valdo kirvį. Mačiau, kaip mano žmona turėjo blaškytis tarp virtuvės, motinos spaudimo ir valymo. Tai vargino.
Koks būna gyvenimas su tėvais. Ira ir aš esame susituokę beveik devynerius metus. Visą tą laiką gyvenome mano tėvų namuose. Jie nebetvarko namų, o mes visiškai imamės remonto, valymo ir kitų namų ruošos darbų. Tėtis ir mama išėjo į pensiją ir nusprendė tinkamai rūpintis savo sveikata: jie nepersidirba, be reikalo nevaikšto į parduotuvę ar į lauką. Visus namų ruošos darbus perdavė man ir Irinai. Mes su ja darėme remontą visuose kambariuose, pakeitėme langus, stogą, tvorą. Už viską mokėjome patys.
Maksimas labai retai lankosi pas tėvus. Susitikę su juo jie virsta kitais žmonėmis. Jie vėl tampa žvalūs, veiklūs ir linksmi, niekas jų neskaudina.
Nusprendėme gyventi su tėvais, kad prireikus būtų lengviau jiems padėti. Dabar suprantu, kad tai, ką padariau, buvo neteisinga. Tačiau į jų namus investavome tiek daug pinigų ir energijos, kad dabar gėda viso to atsisakyti. Mano tėvai neįvertina to, ką darome kasdien. Jie giria Maksimą giminaičiams ir pažįstamiems, o mus, vis dar gyvenančius su tėvais, vadina nevykėliais. Nežinau, ką turėčiau daryti šioje situacijoje.
