Neseniai mano kaimynė į laiptinę užlipo su anūku. Anksčiau nežinojau, kad ji apskritai turi anūkų, o paskui ji man papasakojo… Jos sūnus su žmona išvažiavo prie jūros pailsėti, jie labai pavargo mieste, o anūką paliko su močiute. Jai su juo buvo sunku. Ji beveik nematė anūko dėl sudėtingų santykių su marčia. Dukterėčia nepriėmė jos patarimo. Dėl to moteris nusiplovė rankas ir liepė vaiką auginti vienai. Dabar anūkui jau dveji su puse metų. Jis nėra labai išsivystęs berniukas, todėl yra nuotaikingas.
Jis nemoka pats valgyti, nemoka pats žaisti, vaikšto su sauskelnėmis, be to, jei ko nors nori, rėkia, kad gautų taip, kaip nori. O tai, kaip berniukas užmiega, yra atskiras menas: močiutė jį supa ant kojų, dainuoja jam daineles, kartais ir tai nepadeda. Dvi savaitės vaikų atostogų močiutei atrodė kaip pragaras. Trečią dieną ji jau rėkė. Vaikas toks neklaužada, kad vos neiššoko pro langą; laimei, moteriai pavyko jį pagauti už kojos. Štai toks berniukas. Senelė paskambino tėvui, kad šis atvažiuotų ir pasiimtų vaiką, nes ji visiškai negalėjo su juo susitvarkyti.
Sūnus jos paklausė ir pasakė: “Mama, aš viską suprantu. Bet mes turime bilietus, jų negalima grąžinti. Ir naujų nepirksime. Kainos dabar didelės. – Ką man tada daryti? – Mama, aš nežinau. Tavęs niekada niekas neprašė pagalbos, o juk taip sunku. Jei per sunku, atiduok jį vaikų namams. Visa tai keista… Kieno pusėje tu esi? Kas šioje situacijoje neteisus? Senelė, kuri negali pasėdėti su savo anūku? Ar tėvas, kuris be jausmų siunčia sūnų į vaikų namus?
