Kažkodėl mano gyvenime nuolat buvo ir nuo pat vaikystės yra motinos ir uošvės santykių pavyzdžių.
Iš pradžių tai buvo mano prosenelės ir močiutės “karai”. Tėvai vedėsi mane pas močiutę, kol gavau vietą darželyje, ir ten, močiutės bute, pamačiau tikrą pragarą. Atrodė, tarsi močiutės bute gyventų du visiškai skirtingi žmonės. Viena močiutė man meiliai šypsojosi, dalijo skanėstus, pasakojo pasakas ir piešė su manimi paveikslėlius. Kita piktai rėkė ant prie lovos prikaustytos uošvės, piktindamasi jai siųstais išbandymais ir šaukdama frazę: “Kada tu jau mirsi?”.
Senelė mirė, mes iš nuomojamo buto persikėlėme gyventi pas močiutę, ir prasidėjo nauja konfrontacija – motina ir senelė. Kartais pas mus net ateidavo kaimynai ir prašydavo, kad patylėtume. Tačiau tyla namuose niekada ilgai netrukdavo.
Kai močiutė buvo palaidota, aš jau buvau vyresniųjų klasių moksleivė. Mama neliūdėjo iš principo ir po devynių dienų bute pradėjo tikrą revoliuciją, beatodairiškai supildama į maišus visus močiutės daiktus ir išnešdama juos į šiukšlių dėžę. Kai tėtis grįžo iš darbo, jį šokiravo žmonos požiūris į jau mirusią močiutę. Tada jie visą vakarą ginčijosi, o tai tikriausiai buvo jų skyrybų pradžia. Tėtis mus paliko po šešių mėnesių…
Mes su Krusu susituokėme kukliai, negalėjome išsinuomoti buto, ir dar prieš vestuves supratau, kad teks gyventi su jo mama. Prieš akis blykstelėjo skandalai, kurių buvau liudininkė, ir aš norėjau normaliai gyventi su uošve, jei ne būti geriausiomis draugėmis, tai bent jau nekelti bjaurių scenų ir netrumpinti viena kitai gyvenimo.
Nusiteikiau tokiam bendravimui ir maždaug metus, sukaupusi visą kantrybę, nereagavau į uošvės patyčias ir priekaištus dėl visko, ką dariau, valiau, skalbiau, gaminau maistą ir pan. Jos žodyne netrūko šiurkščių žodžių, tačiau ji mokėjo profesionaliai iš manęs tyčiotis, duodama suprasti, kad aš esu visiškas kvailys, o ji – karalienė.
Po dar vienos uošvės “gyvenimo pamokos” nusprendžiau su ja atvirai pasikalbėti. Ta proga nupirkau tortą, paprašiau vyro skirti mums laiko pasikalbėti ir papasakojau savo uošvei moterų santykių istorijas savo šeimoje. Tada pasiūliau jai nesivelti į tuos pačius skandalus ir problemas, o nuo šiol pradėti bendrauti bent jau kaip geroms kaimynėms.
Tuomet mano uošvė mane pertraukė, atstūmė pyragą ir pareiškė: “Čia tik šeimininkė, ir tu žinai, kas ji yra. Aš bendrausiu taip, kaip man atrodys tinkama. O geriausias variantas tau – visai nebendrauti. Tai reiškia, kad vaikščiok tyliai ir neleisk man tavęs daugiau matyti.
Kai vyras įėjo, jis lūkestingai pažvelgė į mane, bet aš tyliai neigiamai papurčiau galvą. Tačiau mano uošvė iššoko iš savo kambario:
– Na, kaimyne, ar tavo vyras jau paruošė vakarienę?
Atsakiau, kad su tokiu požiūriu į mane senatvėje nebus kam patiekti jai vakarienės, ir tada prasidėjo! Mano vyras bandė mus nuraminti, bet po metų tylos aš tiesiog pratrūkau…
Kad išsaugotume šeimą, turėjome keltis į nuomojamą butą, kad ir kaip finansiškai tai buvo sunku. Pamažu atsistojome ant kojų ir galėjome paimti paskolą namui pirkti. Tuo metu mano uošvė sunkiai susirgo ir jai reikėjo nuolatinės priežiūros. Aš, prisiminusi analogijas iš vaikystės, kategoriškai atsisakiau būti slaugytoja.
Pasiūliau vyrui surasti šeimą, kuri prižiūrėtų motiną su teise paveldėti butą, jis, nenoromis, sutiko. Keletą mėnesių eksperimentavome. Su uošve niekas negalėjo sugyventi ilgiau nei dvi savaites, sumokėjome už slaugytojos paslaugas, ir žmonės išėjo, sakydami, kad su močiute tiesiog neįmanoma rasti bendros kalbos. Galiausiai buvo rasta pora, kuri išgyveno “išbandymus” du mėnesius. Su jais sudarėme sutartį, kurioje, be to, kad jie paveldės butą, taip pat buvo numatyta, kad jie prižiūrės, kaip jie prižiūrės savo senelę.
Manau, kad ne aš buvau problema mūsų santykiuose su ja, nes į eilę dėl buto niekas neiškilo…
