Prieššventinis pasiruošimas kaskart būna karštligiškas ir varginantis. Dažniausiai tai būna malonūs rūpesčiai: atvyksta ilgai laukti svečiai, susirenka giminaičiai. Visa kompanija linksmai ir nerūpestingai švenčia šventę. Dalijamės su jumis vienos moters, kuri labai norėjo savo jubiliejų praleisti su giminaičiais, istorija.
“Savo jubiliejaus šventei ruošiausi daugiau nei savaitę. Prieš porą dienų man sukako 60 metų. Taip laukiau atvykstant visų savo giminaičių, kad pasiruošimui skyriau daug laiko ir energijos. Dėl karantino turėjau atsisakyti minties apie restoraną ir ruoštis šventei namuose.
Gyvenu su savo dukra Melisa, kuriai dabar 31 metai, bet ji dar nėra ištekėjusi. Mano sūnus vedęs ir augina dukrą. Neseniai jam sukako keturiasdešimt. Jubiliejų norėjau atšvęsti su vaikais ir anūke. Nuėjau apsipirkti maisto produktų ir sugalvojau meniu. Daug ką paruošiau: įvairių užkandžių, tris salotas, įdarytų kopūstų suktinukų, mėsos ir pyrago. Pakviečiau visus šeštadieniui, kad visiems būtų patogu ir niekas nieko iš anksto neplanuotų.
Bet… Tą šeštadienį taip ir nesulaukiau nė vieno. Sūnus neatsiliepė į mano telefono skambučius. Tai, kas nutiko, man buvo nesuvokiama. Jaučiausi labai nusiminusi. Diena buvo sugadinta, o mano akyse vietoj džiaugsmo buvo ašaros. Liūdnai žiūrėjau į paruoštą maistą, kurį turėjau nuvalyti nuo šventinio stalo, prie kurio niekas taip ir nesėdo valgyti. Kaip mano vaikai galėjo taip pasielgti su savo motina? Melisa bandė mane paguosti. Negalėjau nusiraminti ir sekmadienį nuėjau į sūnaus namus išsiaiškinti, kodėl jie neatvyko.”
“Du vaikus auginau viena, nes mano vyras išvyko dirbti į užsienį ir dingo. Tėvų pagalbos dėka nusipirkau dviejų kambarių butą, kuriame ir gyvenome. Kai sūnui sukako 30 metų, jis vedė. Mano leidimu jie persikėlė į vieną kambarį, Melisa gyveno kitame, o aš užėmiau kitą kambarį. Nebuvo labai patogu, bet norėjau kaip nors padėti jaunai šeimai.
Taip gyvenome aštuonerius metus. Sūnus susilaukė dukros, kurią tiesiogine to žodžio prasme slaugiau ant rankų. Tada mirė mano uošvė. Ji su manimi nebendravo ir nedalyvavo anūkų gyvenime. Tačiau savo vieną kambarį ji paliko man. Reikėjo atlikti rimtą buto remontą. Kai baigiau, nusprendžiau butą atiduoti sūnui ir jo šeimai. Taigi pradėjome susitikinėti vis rečiau, bet ir toliau kartu švęsdavome šventes.
O paskui per mano jubiliejų sūnus neatvyko. Taip nutiko pirmą kartą! Dešimtą valandą ryto jau buvau pas juos. Visą kelią nerimavau, kad galėjo kas nors nutikti. Pasiėmiau daug skanių patiekalų, paruoštų vakarykštei vakarienei. Prie durų slenksčio mane pasitiko svainė, kuri akivaizdžiai buvo nepatenkinta, kad ją pažadino. Prie durų ji paklausė, ko atėjau”.
“Paaiškėjo, kad mano sūnus vis dar ramiai miegojo. Pabudęs jis pasiūlė man arbatos. Ir aš pradėjau aiškintis, kodėl jie neatėjo į mano jubiliejinį vakarėlį, į kurį buvau juos pakvietusi prieš savaitę. Taip pat paklausiau, kas jam trukdo atsiliepti į daugybę mano telefono skambučių. Jis nieko neatsakė, bet jo svainė kalbėjo už du žmones vienu metu. Paaiškėjo, kad visą tą laiką ji pyko ant manęs už tai, kad jie gavo vieno kambario butą, o aš gyvenau trijų. Jiems buvo taip ankšta, kad negalėjo turėti antro vaiko. Taigi tai dėkingumas. Visą gyvenimą stengiesi dėl savo vaikų, duodi jiems butą, bet paaiškėja, kad jiems neužtenka.
Deja, žmonės pirmiausia turėtų galvoti apie save, o tik paskui apie savo artimuosius. Tuomet elementaraus dėkingumo nesulauksite.
