Ji mylėjo jį, o jis mylėjo ją. Ir visiems ši sąjunga buvo priimtina. Jie buvo vienas kitam išeitis, suprato vienas kitą iš pusės žodžio ir simpatijos. Jie net galėjo bendrauti be žodžių. Jie kalbėjo ta pačia kalba. Kaip tai galėjo būti?
Ji skubėjo su juo susitikti, jaunėjo, skraidė ant sparnų, susijaudinusi lėkė per butą. Prieš susitikimą ji prabilo, ir tą akimirką, kai prabudo, labai apsidžiaugė, nes ėjo į pasimatymą su Džeimsu.
Tuo metu jos vyras virtuvėje murmėjo, kad pusryčiai ir vėl prastai paruošti. Arba išvis jokių pusryčių. Kodėl ji neatsikėlė anksčiau? Jų santuokai buvo dvidešimt metų ir jie buvo kaip šeima. Ji galėjo vaikščioti po namus nesišukuodama plaukų, nedarydama makiažo, neskalbdama chalato, o jis jautėsi laisvas dėvėdamas šeimynines sportines kelnes.
Jie net galėjo skalbti ir kabinti savo skylėtus apatinius balkone. Jie vienas kito akivaizdoje spurdėjo. Valia nesigėdijo savo vyro ir net nesistengė dėl jo atrodyti kuo geriau. Kam jai reikėjo jo dėmesio? Tam ji turėjo Džeimsą.
Jie gyveno atskiruose kambariuose. Kiekvienas turėjo savo asmeninį gyvenimą. Jie negalėjo to vadinti aukštais santykiais. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris visiems tiko. Gyvenimas buvo sutvarkytas, niekas niekam netrukdė. Jie kartu eidavo apsipirkti, kartu vakarieniaudavo, kartu gamindavo valgį, važiuodavo atostogauti pas gimines. Trumpai tariant, jie sudarė pavydėtinos ir gerai sutariančios poros įspūdį.
Kartkartėmis ji jausdavosi susierzinusi, o tada stengdavosi pagalvoti apie Džeimsą. Jis ir ji buvo to paties amžiaus. Jiems abiem buvo 42 metai. Ir jis buvo vedęs. Jis nuolat skundėsi žmona. Ji stengėsi viską valdyti. Jam tai nebepatiko.
Ji mane ėda! Ji išpūtė man smegenis! Džeimsas skundėsi. Bet ji padėjo jam galvą ant krūtinės, glostė plaukus ir ramino. Tai dėl jo ji apsirengė plonais skalbiniais, nepasiliko nakvoti, kad ryte nepasirodytų nenusipraususi. Juk ji jau nebebuvo mergaitė.
Jos tikėjimas Džeimso meile buvo neįtikėtinas. Jie rado vienas kitame atramą, skundėsi savo žmonomis ir vyrais, vaikščiojo susikibę už rankų ir buvo tikri, kad jų sąjunga sukurta danguje.
Vieną dieną Džeimsas pasirodė jos darbo vietoje ir pakvietė ją kavos. Jis pranešė jai apie savo sprendimą. Aš negaliu tęsti. Palieku savo žmoną. Jei sutinki, persikelk pas mane.
Ji nė minutės nesvarstė – jau seniai buvo tam pasiruošusi. Tą pačią dieną ji susikrovė daiktus ir persikraustė pas jį. Jis gyveno nuomojamame bute. Jos vyro nebuvo namie, todėl ji nusprendė palikti jam raštelį. Aš išėjau. Paskambinsiu ir paaiškinsiu vėliau.
Džeimsas išsinuomojo vieno kambario butą. Naktį ji eidavo miegoti į kitą kambarį, žadintuvą nusistatydavo 6 val. ryto, kad turėtų laiko susitvarkyti. Vakare ji laukė Džeimso atvažiuojant, o vienintelė mintis, apie kurią galvojo, buvo ta, kur pakabinti apatinius, kai juos išskalbė. Pakabino juos balkone. Džeimsas įėjo. Ji pastebėjo, kad ir jis jautėsi nepatogiai.
Kai esi senas ir daug metų vedęs, visada turi tam tikrų įpročių. Tai jau pasąmonės lygmenyje. O kai esi šalia naujo žmogaus, sunku save pakeisti.
Džeimsas apsivilko chalatą, ji vilkėjo elegantišką suknelę. Vakarieniavome visiškoje tyloje. Tada Džeimsas pakėlė telefono ragelį. Staiga Džeimso skrandyje pasigirdo ūžesys ir jis išleido savotišką garsą. Tuoj pat atsiprašė – esą jam taip nutinka po žirnių.
Džeimsai, nesijaudink, mes seniai pažįstami. Ir abu dabar esame suaugę.
Gerai. – Jis sumurmėjo.
Gali tiesiog vaikščioti su apatinėmis kelnaitėmis. Aš prie to pripratęs. Nesijaudink dėl to.
Ar ketini sėdėti su savo apranga ir makiažu?
Ji nuėjo į kitą kambarį. Naktį jie praleido atskirai. Po savaitės ji grįžo pas vyrą. Jis net nenustebo. Tik įsakė – marš į virtuvę ruošti vakarienės.
Jos santykiai su Džeimsu buvo baigti.
