Kai gimė sūnus, buvome laimingi. Džiaugėsi ir mūsų giminaičiai, bet močiutė, pasveikinusi mus, pridūrė: “Turėtumėte turėti ir dukrą.” Į jos žodžius nekreipėme dėmesio, tik labai džiaugėmės, kad gimė taip trokštamas sūnus. Gyvenimas susiklostė taip, kad daugiau vaikų susilaukti negalėjome.
Visas pastangas dėjome į sūnaus auklėjimą, stengėmės jį užauginti labai lygiu ir protingu vaikinu, be galo geru. Bet mano močiutė vis kartojo: “Jūsų sūnus bus su jumis tik iki vestuvių, o dukra – iki pat galo.
Jos žodžiai man nelabai rūpėjo, nes buvau įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo auklėjimo, ir lytis su tuo neturi nieko bendra. Jei berniukas užaugs turėdamas visas reikalingas teigiamas savybes, jis niekada nepaliks savo tėvų. Metai bėgo. Palaidojau savo vyrą. Mano sūnus susirado nuotaką ir vedė.
Pasitarėme ir nusprendėme, kad jaunoji pora turi gyventi atskirai nuo manęs. Man tai buvo gerai, bet neįsivaizdavau, kaip retai dabar matysimės ar net skambinsime vienas kitam.
Prieš vestuves mano prosenelė buvo man labai maloni. Tačiau praėjus vos šešiems mėnesiams po to, kai tapo mano oficialia žmona, ji sugebėjo visiškai nuteikti mano vaiką prieš mane. Priėjo iki to, kad sūnus man paskambina tik minutei. Ir labai retai.
Tai mane labai skaudina ir žeidžia, nes aš stengiausi sūnui duoti viską, paskyriau jam savo gyvenimą. Ir galiausiai mano močiutė yra teisi. “Sūnus prieš santuoką”.
Tarp mūsų beveik neliko šiltų jausmų ir ryšio. Sūnus bendrauja tik su žmonos motina. Kažkur ją nuveža, aplanko, ištisus savaitgalius praleidžia jos namuose. Negaliu suprasti, kaip svetimas žmogus galėjo taip greitai mane pakeisti. Galbūt aš ką nors ne taip padariau.
