Neseniai užgriuvęs dačiose, o kai į dienos pabaigą pakėliau akis ir supratau, kad esu pavargęs. Ne, ne fiziškai, tokia būsena po lovomis yra įpročio reikalas. Pavargau nuo monotonijos ir vienatvės.
Darbe nuo ryto iki vakaro turėjau tą pačią rutiną ir niekam, išskyrus mane, dačos nereikėjo. Mano dukros užaugo ir išsibarstė po visą pasaulį, su jomis susitinku tik kartą ar du per metus. Mano vyro jau dešimt metų nėra namie, jis išvyko dėl jaunos merginos ir niekada man nepaskambina pasveikinti su gimtadieniu…
Per vakarinę arbatą man kilo mintis, kad jai reikia naujų įspūdžių. O kur geriau jų įgyti nei kelionėje? Žinoma, negaliu sau leisti kelionės aplink pasaulį, bet į populiariąją Antaliją tikriausiai ištrūksiu! Nuspręsta, rytoj išplėšiu iš viršininko atostogas ir – pirmyn! Laimei, mano mokyklos draugė įsidarbino kelionių agentūroje ir ilgą laiką siūlė bilietą su gera nuolaida.
…Lėktuvas minkštai nusileido. Po palyginti nedidelio vietinio oro uosto Antalijos riedėjimo takų ir kilimo ir tūpimo takų platybės buvo stulbinančios. Pranešimai anglų ir turkų kalbomis mane klaidino. Sumišimas buvo toks akivaizdus mano veide, kad mūsų skrydžio keleivis nusijuokė:
– Ar jūs pirmą kartą Turkijoje?
– Taip…
– Leiskite man jums padėti, mūsų bagažo terminalas yra ten.
Kol gavome savo bagažą, pradėjome kalbėtis ir susipažinome. Rajanas pasirodė esąs neįkyrus ir malonus pašnekovas. Kai kelionių organizatoriaus autobusas atvežė mus į viešbutį, paaiškėjo, kad gyvename kitoje gatvės pusėje nei Rajanas.
Anksti ryte nubėgau į paplūdimį ir susidūriau su iš jūros grįžtančiu Rajanu.
– O aš jau maudžiausi, kol ant kranto nėra jokio šurmulio, man patinka pasitikti saulėtekį ant bangų.
– Tu esi ankstyvas paukštis, man taip pat patinka keltis auštant.
– Tada rytoj kartu nueisime prie jūros, argi nesutinki?
– Sutariam, tik neužmikite per miegus!
Ryanas nusijuokė:
– Geros dienos!
Diena buvo tikrai gera, mėgavausi jūra, saule ir poilsiu.
Su savo pažįstamu susitikome vakare, bare. Vyko karaokės konkursas, o Ryanas buvo puikus dainininkas. Tačiau kažkodėl jis rinkosi liūdnas dainas, bet galiausiai gavo pagrindinį prizą – butelį šampano. Kai jie susėdo prie staliuko, Rajanas paprašė padavėjo taurių. Pilstydamas gėrimą, jis staiga pasakė:
– Mano žmonos mėgstamiausias šampanas… Neiškelkime tosto…
Išgėrėme, o po nejaukios pauzės, žiūrėdamas į jūrą, jis tęsė:
– Tai jau vienuoliktieji metai, kai čia atvykstu. Pirmą kartą, kai čia buvome su žmona, ji norėjo vykti į ekskursiją, o aš tingėjau keltis. Jų autobusas neatlaikė serpantino ir žuvo šeši žmonės, tarp jų ir mano žmona. Nuo to laiko čia važiuoju, o rytais šoku keltis auštant…
Ilgai sėdėjome ir dalijomės savo gyvenimo istorijomis. Paaiškėjo, kad Rajanas sūnų augino vienas, po žmonos mirties taip ir nevedęs. Mano biografija, ačiū Dievui, buvo beveik veidrodinio atspindžio, be tokio tragiško momento kaip Ryano.
Kasdien vis daugiau laiko praleisdavome kartu, o likus trims dienoms iki kelionės pabaigos Rajanas pasiūlė persikelti į jo namelį. Nesibroviau į aukštus moralės principus, tik susikroviau lagaminą, o Ryanas jį parsivežė į savo butą.
Pakeliui namo nusprendėme pabandyti gyventi kartu. Oro uoste Rajaną pasitiko jo sūnus, labai mandagus jaunuolis. Rajanas mane pristatė, o sūnus netikėtai pasiūlė mūsų atvykimą ir jo atvykimą atšvęsti kavinėje.
Įmetę lagaminus į automobilio bagažinę nuskubėjome į kavinę. Rajano sūnus papasakojo mums apie paskutinių egzaminų vingius, o mes jam – apie Antaliją. Vakaro pabaigoje pakibo nakvynės klausimas. Ėmiausi iniciatyvos ir pakviečiau Rajaną apsistoti pas mane.
Taip dabar ir gyvename – aš ir Rayanas mano bute, o jo sūnus – tėvo bute. Dukros į mano butą nepretenduoja, joms gerai sekasi ten, užsienyje. Telefonu jos sveikino mane su mergvakario “karjeros” pabaiga ir džiaugėsi, kad sutikau gerą vyrą. Tikiuosi, kad su juo viskas klostysis taip, kaip mes norime.
