Sėdėjau autobuse. Vos spėjau nusipirkti bilietą į kaimą, kuriame gyveno Roberto mama. Kaip paaiškėjo, ji gyveno gana populiariame tmutarakane. Maniau, kad šiais laikais kaimai nyksta, bet ne, kaip paaiškėjo, klydau. Robertas tada nekėlė telefono ragelio, o moteris, kuri jo telefone buvo įvardyta kaip “Garažas”, taip pat atjungė savo telefoną. Puiki idėja!
Autobuso salone buvo labai tvanku. Džiaugiausi, kad neturėjau vietos saulėje. Apsižvalgiau po keleivius. Buvo aišku, kad visi jie iš šalies. Visi jie buvo labai netvarkingi, su tonomis purvo po nagais! Kaip galima savęs negerbti, kad po nagais pasidėjai tokią kiaulystę?
Pavyzdžiui, aš du kartus per mėnesį einu pasidaryti manikiūro, nes turiu ypatingą aistrą prižiūrėtoms rankoms. Kas yra kaimo moterų oda?! Tiesą sakant, moteriai ne daugiau kaip dvidešimt penkeri, o kaip jos veidas? Plaukai ant jos galvos – galėtum kepti bulves! O pilvas – moteris vikšras arba dešra. Pilnas salonas kaimietiškų moteriškių. Niekada į tokią nepavirsiu!
Nesu gražuolė, bet žinau savo vertę. Jei šalia šios jaunos moters pastatysite mane keturiasdešimt penkerių metų, mano pranašumas bus daugiau nei akivaizdus. Bet kuris vyras žiūrėtų į gražią moterį, o ne klaustų, kiek moteriai metų. Dabar kreipiuosi į tuos, kurie mano, kad dvidešimties metų skirtumas tarp sutuoktinių yra nepadorus.
Mano Robertas net nežiūrėtų į tokį raudonplaukį. Neįsivaizduoju, kas ten nutiko su tuo “Garažu”, bet manau, kad kažkas tam berniukui tiesiog neblogai išplovė smegenis.
