Manoma, kad vaikai turėtų gimti jauni. Ir ne tik dėl fiziologijos, bet ir dėl visuomenės nuostatų.
Ričardui buvo tik septyniolika, o jo motinai jau šešiasdešimt penkeri. Visi jo bendraamžiai juokėsi iš jo, kad motina yra sena moteris. Ir net gimnazijoje, kai jauni, gražūs tėvai ateidavo pasiimti kitų vaikų, paskui Ričardą eidavo jo močiutė, kuri atrodė šluba. Jam buvo gėda ir nepatogu.
Ne kartą Ričardas pabėgo iš namų ir ištisas savaites jo nebuvo. Inga vis prašydavo, kad jis ateitų į protą ir nustotų taip elgtis. Bet jis manė, kad jį labai skaudina ir įžeidinėja.
Vieną dieną jis atėjo į butą, o jos motinos jau nebuvo. Kaimynė jam pasakė, kad Ingą ištiko širdies smūgis ir kad ji yra ligoninėje. Ir dėl visko buvo kaltas jis. Ji jam nieko blogo nepadarė.
Vieną šaltą dieną ji šiukšlių dėžėje rado ryšulėlį su vaiku. Ir netrukus jį įsivaikino, augino kaip savo sūnų. Ričardo šeima paliko jį mirti šiukšlyne, o Inga visą savo gyvenimą paskyrė jam. Štai kodėl ji buvo tokia sena, kai Ričardas jau buvo paauglys.
Sūnui pasidarė gėda dėl savo elgesio, jis nubėgo pas motiną į ligoninę, verkė, puolė ant kelių, bučiavo jai rankas ir maldavo atleidimo. Ir motina, žinoma, jam atleido, juk jis buvo jos sūnus.
