Anądien susitiko su savo bendraklasiu. Nesimatėme penkerius metus, tad buvo apie ką pasikalbėti. Melisa pasidalijo savo šeimos naujienomis, tarp kurių pagrindinė buvo nuolatinis vyro dukters meilužės buvimas jų namuose.
Iš pradžių nesupratau, apie ką jie kalbėjo, o kai Melisa vaizdžiai papasakojo, kas su jais vyksta, tiesiog neradau žodžių pakomentuoti situaciją ir sėdėjau tyliai klausydamasi draugės.
Jos vyras prieš metus namo grįžo ne vienas. Su juo buvo Marija, septynerių metų mergaitė, miela šviesiaplaukė pirmokė. Jos vyras supažindino Mariją su Adamu ir Viktorija, pristatydamas jiems Mariją kaip savo mažąją sesutę. Jie suprato, kad jei nepriims Marijos į savo “komandą”, praras tėvo pinigus, kuriuos jis dosniai skyrė jiems paprašius iš pirmo karto. Taigi šešiolikmetis brolis ir keturiolikmetė sesuo labai maloniai pasveikino savo jauniausią “draugę”, skirdami jai pakankamai dėmesio. Žinoma, vaikas šioje situacijoje buvo visiškai nesusijęs, Marija buvo tiesiog suaugusiųjų santykių įkaitė.
Melisa iš pradžių nepriėmė svečio, bet po vyro ultimatumo irgi susitaikė ir praleido savaitgalį su Marija, o jos vyras ilsėjosi su mergaitės motina.
Nustebau, kai paklausiau Marijos, kaip ji gali tai pakęsti, bet atsakymas buvo visiškai pragmatiškas: “Kodėl, kai turiu suaugusius vaikus, turiu viską, gyvenu savo malonumui, turiu viskuo rizikuoti dėl to, kad mano vyras kvailioja su kita? Tu gali su juo pasimylėti! Jis dar nežino, kaip aš nuo jo atitrūkstu…”
Galbūt kažko nesuprantu, bet gyventi šeimoje, kur vyras parsiveda dukrą iš meilužės ir visus šantažuoja pinigais, man atrodo visiškai amoralu. Tai mano nuomonė, ir negaliu smerkti Melisos, jau vien dėl to, kad niekada nebuvau atsidūrusi tokioje padėtyje. Gyvenime gali nutikti visko, aš priimu kokį nors lengvabūdišką romaną iš šono, įsimylėjimą, po kurio suprantu, kad šeima yra svarbiausias dalykas gyvenime, bet absoliutus paleistuvavimas santykiuose man visiškai nepriimtinas.
