Neseniai su šeima nuvykome į kaimą ir ten išgirdome įdomią istoriją. Štai ji. Ten gyvena Viktorija, buvusi Petro žmona. Jų santuoka truko daugiau nei dvidešimt metų. Nežinau visų jų gyvenimo niuansų, tik tai, ką man papasakojo vietiniai gyventojai.
Po vestuvių Viktorijos motina ir tėvas jaunai šeimai padovanojo butą. Tuo metu Petras dirbo baldų gamyboje, o Viktorija – administracijoje. Atlyginimai buvo neblogi, pinigų užteko viskam. Petras mokėjo dirbti rankomis, naujuose namuose viską darė pats.
Jie turėjo tik vieną vaiką, sūnų. Su ne pačiu geriausiu ir maloniausiu charakteriu: kenksmingas ir per daug savimi pasitikintis. Motina jam visada viską leisdavo, o tėvas stengdavosi drausti. Dėl to tėvai nuolat barėsi. Petras primygtinai reikalavo, kad sūnus užaugtų savarankiškas ir atsakingas.
Kol Jegoras buvo dar visai mažas, tėvas bandė išmokyti jį dirbti. Petras tvirtino, kad kiekvienas žmogus turi mokėti dirbti savo rankomis ir spręsti kasdienes problemas, pavyzdžiui, remonto darbus. Iš pradžių sūnus tuo domėjosi, bet vėliau jo susidomėjimas išblėso.
Kita vertus, Viktorija pasirinko kitokį požiūrį į auklėjimą. Ji pasakė Jegorui, kad jis neturi nieko daryti pats, kad fizinis darbas – ne jam. Nuolat duodavo jam ką nors brangaus. Tai lėmė, kad sūnus tapo tinginys ir priprato, kad viską gauna veltui.
Visa tai labai neigiamai veikė sutuoktinių santykius. Petras ir Viktorija nuolat barėsi. Tuo tarpu Jegoras baigė mokyklą ir įstojo į universitetą. Tėvai mokėjo už jo mokslą, tačiau sūnus nemėgo mokytis ir jo pažymiai buvo gana prasti.
– O ką mes čia turime? Jis visai nieko nenori! Ir jis patenkintas tuo, kad už jį viskas daroma. Kodėl nesuteikus jam ir darbo? Oi, ne. Tegul jis lieka tau už nugaros. Taip bus geriau! – Petras mane išbarė.
– Kodėl tik mane? Jis irgi tavo vaikas.
– Jis jau nebe vaikas, po kelių mėnesių jam sukaks aštuoniolika! Jis suaugęs vyras. Tegul jis pats pasirenka savo gyvenimo kelią. Aš tave perspėjau, bet tu manęs neklausei. Būčiau iš jo užauginusi vyrą. Bet tu man neleidai. Ir ką galiausiai užauginai?
– Ar esi patenkintas savo gyvenimu? Tu jau daug metų gyveni mano bute! O savo nuosavo vis dar nenusipirkai. Tuomet jokio noro. Neblogas darbas, o tu mokaisi savo teisių! Man toks vyras nurodinės, kaip tinkamai auklėti savo sūnų.
– Štai apie ką mes dabar kalbame! Nemaniau, kad kada nors pradėsi mane kaltinti dėl buto. Štai ką tau pasakysiu, brangusis. Raktus gavome kaip vestuvių dovaną. Ir aš buvau įsitikinusi, kad jie skirti mums abiem! Aš taip stengiausi, taip stengiausi. Ir kaip gerai tai pavyko. Ne kiekvienas turi tokią gražią vietą gyventi. O tu tokius dalykus sakai? Aš to visai nesitikėjau!
Viktorija atsiduso ir išėjo iš kambario. Po šio kivirčo jų santykiai galutinai pašlijo. Jegoras pritarė motinai ir neatsiliepė, kai tėvas paprašė jo pagalbos. Visą laiką jis sugalvodavo kažkokį reikalą, kuriuo buvo užsiėmęs. Petras suprato, kad šeimai jis nebereikalingas.
Vieną savaitgalį jis susipakavo daiktus ir išvažiavo. Paaiškėjo, kad jis visą gyvenimą kaupė pinigus ir planavo nusipirkti namą. Svajojo apie ramią senatvę su Viktorija, netoliese tekančia upe. Taigi Petras apsigyveno mūsų kaime. Jam prireikė kelių mėnesių, kad baigtų statyti namą. Ir sutiko naują moterį – našlę Eleną. Praėjo dveji metai. Pora pradėjo gyventi kartu.
Ką veikia buvusi žmona ir Jegoras? Jie nė karto nesusisiekė su Petru, net nepaskambino. Taip jau būna gyvenime.
