Nors po skyrybų praėjo maždaug ketveri metai, vis dar pasiilgstu buvusio vyro ir manau, kad dėl jo neištikimybės kalta aš. Taip, suprantu, kad daugelis pasakys, jog tai kvaila. Bet tokia jau mano prigimtis. Po romano mes išsiskyrėme. Tačiau iki šiol vis dar dėl to nerimauju.
Su būsimuoju vyru pradėjome susitikinėti dar studijuodami universitete. Kartu daug ką išgyvenome. Iš pradžių buvo sunku. Nebuvo nei darbo, nei pinigų. Pamažu viskas ėmė gerėti. Susiradome darbą. Pradėjome kilti karjeros laiptais. Nusipirkome butą. Ir jis mane apgavo su mano gera drauge, kuri taip pat mokėsi mūsų grupėje. Jai visada labiau nei man sekėsi mokytis ir daryti karjerą. Mes, kaip ir daugelis draugų, visada varžėmės tarpusavyje. Galiausiai ji laimėdavo.
Tam tikra prasme man pasisekė, kad dar neturėjome vaikų. Kam jiems reikėjo nevykėlės motinos, kuri nesugebėtų išlaikyti šeimos? Jei turėčiau galimybę ką nors pakeisti, daryčiau viską, kad nekartočiau savo klaidų. Nebūčiau paleidusi savo vyro. Ir mums viskas būtų buvę gerai.
Tėvai man sako, kad nekaltinčiau savęs, ir bando įtikinti, kad tai, kas nutiko, nėra mano kaltė. Kartais manau, kad jie teisūs. Bet. Vėl analizuodama praeities įvykius, vėl pradedu tikėti, kad pati esu kalta. Galbūt ne visiškai, bet iš dalies tikrai.
Taip pat nebendrauju su savo draugu. Nors kartais ji bando su manimi susisiekti. Nežinau, kodėl ji taip elgiasi. Kartą susitikome su ja parduotuvėje. Bandžiau save kontroliuoti. Labai norėjau pasakyti, ką apie ją galvoju. Ji elgėsi taip, tarsi nebūtų miegojusi su mano vyru. Tarsi tai būtų buvęs eilinis senų bičiulių susitikimas. Bet kokia prasmė buvo kelti sceną? Ar tai ką nors pakeistų? Aš vis tiek nesiruošiu bendrauti su savo drauge. Juk tam tikra prasme ji irgi mane išdavė.
Po to, kai vyras mane apgavo, aš jo niekada nemačiau. Bendri pažįstami sakė, kad jis išvyko į kitą šalį. Kažkas net sakė, kad jis vedė ir susilaukė vaikų. Na, bent jau vienam iš mūsų sekasi gerai. Labai džiaugiuosi, kad viskas jo gyvenime susiklostė gerai.
Puikiai suprantu, kad savo šansą jau praradau. Tačiau labai noriu vieną dieną su juo susitikti. Nesukelti skandalų, o tiesiog normaliai pasikalbėti. Prisiminti visus gerus dalykus, kurie buvo tarp mūsų. Galbūt po šio pokalbio nustosiu save kaltinti ir gyvensiu ramiau. Taip pat norėčiau tiksliai sužinoti, kodėl jis mane apgavo. Bet gal tai nėra taip svarbu. Juk praeitis negali sugrįžti. Net jei labai norėtum.
