Helena būtų kilusi iš mažo miestelio. Būtent ten į ją pataikė Amūro strėlės. Helena įsimylėjo Aleksą, o jis įsimylėjo ją. Tada jie nusprendė, kad pabėgs iš savo mažos tėvynės. Tada jie pasakė tėvams, kad vyksta į sostinę užsidirbti pinigų vestuvių puotai. Ir jie iš tikrųjų išvyko užsidirbti pinigų. Bet paskui jie nusprendė neišleisti pinigų vestuvėms.
Jiems užteko sostinės jaunimo, kuris į savo vestuves ateina su sportbačiais ir džinsais, dovanas priima tik pinigais, o vietoj vestuvių puotos surengia furšetą ar net pasitenkina internetine konferencija, o dovanotus pinigus išleidžia būsto paskolos įmokai.
Būtent taip pasielgė Helena ir Aleksas. Tačiau jų motinos, atvykusios į gimtąsias vietas, surengė jiems kuklią puotą. O Maskvoje jie neturėjo jokių pažįstamų. Tačiau visa tai netaikoma šiuo atveju, visa tai papasakojau tik tam, kad susidarytumėte vaizdą apie sutuoktinius ir galėtumėte įsivaizduoti, koks jų charakteris…
Nuo vestuvių praėjo penkeri metai. Pora nusprendė palaukti su vaikais, todėl turėjo kartu mokėti būsto paskolą. Helenos mama buvo karinga, ji viena augino dukrą ir kiekvienu telefono skambučiu nepamiršdavo jai priminti, kad yra visiškai pasiruošusi anūkams. Tačiau Helena žinojo, kad jei jie gyvens su motina, greitai išsiskirstys. Nebuvo jokio laiko spaudimo, todėl neskubėjo su vaikais.
Ir tada Helena pradėjo jausti nuoskaudas vyrui, kurių turėjo ir anksčiau, bet prieš tai galėjo perjungti pavarą. Ji paskambino man:
– Jis ilgai kalbasi telefonu su kitais, o su manimi pasisveikina ir viskas…
– Kai jis grįžta namo iš darbo, tu daug kalbiesi.
– Po darbo noriu ramiai pažiūrėti filmą apie meilę, o jis tik spokso į savo siaubo filmus.
– Kiek tu turi televizorių? Nors šiais laikais filmus galima žiūrėti per kompiuterį su ausinėmis. Bet tai nėra šeimyninis gyvenimas, jei jie yra vienas šalia kito, o galvos – skirtingose vietose.
– Būtent taip aš ir galvoju! Nemanau, kad Aleksas mane supranta!
– Tai gana originalus teiginys.
– Kodėl tu juokiesi?
– Gerai, aš nesijuoksiu.
– Helena, kada jūs kartu gerai praleidžiate laiką?
– Kai atostogaujame arba kai turime svečių… Tokiomis dienomis jis toks dėmesingas…
Mano pokalbis su Helena truko beveik valandą. Ji man papasakojo, kaip jie susipažino ir kaip jai pavydėjo visos merginos. Iš mūsų pokalbio supratau, kad problema buvo ta, jog Helena turėjo nerealizuotą moterišką poreikį pasirodyti prieš kitus, nes Maskvoje ji neturėjo kam pasipuikuoti. Tai buvo pirmoji problema, o antroji…
– Helena, kaip jūs įsivaizduojate tobulą santuoką?
– Privalomai su vaikais.
– Na, apie vaikus įprasta kalbėti, bet susilaukus vaikų daugelis santuokų išyra…
– Sutuoktinis turėtų domėtis, kokia mano nuotaika, kaip man sekasi darbe… Jis turėtų gebėti įvertinti mano aprangą ir pagirti, kaip gaminu maistą…
– Ar jis niekaip to neįvertina?
– Ne, jis sako, kad buvo gerai, bet man to neužtenka.
– Dabar papasakokite man išsamiau … Jis grįžo namo, jūs jį pamaitinote, ir ką … Pavyzdžiui, jūs jam įdėjote, bulvių košę su kotletais, o jis …
– Jis pradeda trinti rankas ir šypsotis.
– Bet tai irgi savotiškas komplimentas! Manau, kad jums būtų buvę nemalonu, jei jis būtų atstūmęs savo lėkštę ir girgždėdamas pasakęs, kad nėra alkanas…
Helena nutilo; nemanau, kad ji iki galo suprato visą savo skundo esmę. Bet vienaip ar kitaip ji piktinosi sutuoktiniu. Kuo konkrečiai ji buvo nepatenkinta, seniai supratau. Norėdamas patvirtinti savo spėjimus, paklausiau merginos apie jos santykius su motina.
Sužinojau, kad jos motina buvo emocionali moteris. Ji nuolat ją kamantinėjo įvairiausiais klausimais. Kai reikalai klostydavosi blogai, ji būtinai palaikydavo Heleną ir sakydavo, kad viskas bus gerai.
Kartais galima išgirsti, kad tuokiamės su tais, kurie yra panašūs į mūsų tėvus, taip pat su tais, kurie suteiks mums daug meilės. Helena neturėjo tėvo, todėl net negalėjo pagalvoti, kad ne visi žmonės taip ryškiai geba reikšti savo emocijas.
Tuomet Helenai pasakiau, kad iš tikrųjų ji jau penkerius metus yra ištekėjusi už savo motinos ir tikisi, kad sutuoktinis tiksliai kopijuos jos elgesį. Iš pradžių Helena dėl to nustebo, bet kiek pagalvojusi sutiko.
– Taigi kaip man išsiskirti su mama?
– Tai labai paprasta. Kiekvieną kartą, kai jauti nuoskaudą, įsivaizduok, kad Aleksas su tuo nesusijęs, nes ne jis, o tavo rūpestinga mama yra šalia. Ir jis negali su ja konkuruoti!
– Ir viskas!
– Štai ir viskas! Ir tada pamatysi, kad apmaudas išnyks savaime!
