Kaip dovaną iš savo sutuoktinio alkoholiko Emilija gavo jo motinos globą. Jie išsiskyrę jau dešimt metų. Ir ne tik dėl jo niekada neišsiblaivančių išgertuvių, dėl to, kaip jis pakeldavo prieš ją ranką.
Jie jau seniai buvo nutraukę su juo bet kokius santykius. O jų bendras sūnus jau seniai vedė ir išvyko gyventi toli, į kitą miestą. Su savo tėvu jis taip pat neturėjo nieko bendra, su savo tėvu – taip pat. Kas gi džiaugtųsi turėdamas tėvą alkoholiką. O ir pats tėvas vargu ar stengėsi rasti sūnui spragą širdyje.
Ir štai vieną sekmadienio rytą jis sulaukė telefono skambučio, kuris atnešė itin nemalonių … kad mirė buvęs vyras. Ir nebuvo kam jo palaidoti, todėl ji su sūnumi pasirūpino visais reikalais. Jie padoriai palaidojo.
Bet dar buvo sena, ligota ir amžinai priekabi pamotė. Ką su ja daryti? Jei ji dar būtų normali, bet ne – ji vis dar stebina. Per visą jų pažintį ji darė tik
buvo viską kišti į kelią. Ji visada visiems pasakodavo apie Emiliją. Ir apie jos sūnų, kuris tikriausiai todėl ir išgėrė iki mirties. Velnias žino.
Mano uošvė gyveno nuosavame name jų miestelio pakraštyje. Po laidotuvių jos sūnus grįžo pas save – juk turi šeimą. Ir rūpinosi niūria močiute sunkiai gulė ant Emilijos pečių.
Ką darysi, ji aplanko ją porą kartų per savaitę. Veža maisto produktų, kuriais ji visada nepatenkinta, bet mielai valgo, kaip sakoma, įsisukusi į skruostus. Rūpinasi garsiakalbiu ir malkų kapojimu. Jai, žinoma, sunku, bet ji negalėjo palikti šios močiutės. Kaip galima palikti bejėgį žmogų.
Taip truko dar tris mėnesius, po kurių senutė mirė. Pasirodo, testamentu ji paliko namą Emilijai ir nemažai per gyvenimą sukauptų pinigų. Tiek daug apie dėkingumą.
