Pirmasis vasario šeštadienis yra tradicinė susitikimų diena. Daug metų vengiau šių renginių, bet pernai turguje mane už striukės rankovės patraukė kažkokia stora moteris:
– Sveiki!
– Sveiki…
– Argi nesužinosi, nuo ko apgaudinėji?!
– Sara…?
– Ačiū Dievui! Šiemet dvidešimties metų išleistuvės, pagaliau galėsime tave pamatyti?
Klasiokė aiškiai nekompleksavo dėl savo stambios figūros, toliau pliurpdama visokias nesąmones. Ji priklausė vakarėlio planavimo grupei ir patikėjo mano žodžiu ateiti į susitikimą. Ji neapsiribojo vien žodžiais, užsirašė mano telefono numerį ir pagrasino asmeniškai mane patikrinti. Tada, pabučiavusi į skruostą, teta Sara atsisveikino, o aš kurį laiką stovėjau sutrikęs, žiūrėdamas paskui tolstančią moterį, tokią nepanašią į Saros saldainį, į kurį žiūrėjo visi berniukai.
Turėjau laikytis žodžio, nes Sara tikrai mane kontroliavo, skambindavo kas antrą dieną, pranešdavo, kas atvažiuoja iš miesto, o kai paprašė pervesti “mokestį” už vakarienę restorane į jos kortelę, supratau, kad kelias atgal nukirstas…
Kaip ir įtariau, susitikimas buvo nemenkas išbandymas, bent jau man. Stipriai pasikeitę klasiokai koketiškai šypsojosi bendraklasių, kurių pusės negalėjau atpažinti, komplimentams, kaip ir man, turėjo prisistatyti, o paskui nustebinti ir taip pat skubiai žarstyti komplimentus, kad tik “neiškrisčiau iš rikiuotės”.
Po to viskas buvo tradiciška. Prie stalo kiekvienas iš eilės trumpai papasakojo apie save, visi stengėsi papasakoti apie savo pasiekimus, niekas neprisiminė savo klaidų, gal tai buvo nepadoru. Prabėgo mokyklos rutina, prisiminė mokytojus, visi kartu pasakė “ačiū!” susirinkusiems. Natūralu, kad visi mokykliniai susidūrimai tiek su mokytojais, tiek su bendraklasiais buvo vertinami visiškai kitaip.
Praėjus maždaug trims valandoms po susitikimo, pastebėjau, kad nerandame temų, apie kurias galėtume pasikalbėti. Visos įsimintinos akimirkos baigėsi, jų “žygdarbiai” – taip pat, ir tuštumą ėmė užpildyti vis dažniau pasigirstantys tostai.
Tarp tostų vyko diskoteka, kurioje beveik keturiasdešimtmečiai dėdės ir tetos bandė įsilieti į muzikos ritmą. Kai kuriems tai visai neblogai pavyko, bet dauguma jų atrodė gana liūdnai, o kažkas sėdėjo ant pusantros kėdės, negalėdamas atitraukti žvilgsnio nuo maisto ant stalo…
Viskas baigėsi gerai, be incidentų, nors tris dar reikėjo įkelti į “moksleiviams” užsakytą autobusą.
Kitą dieną nenorėjau prisiminti šio įvykio ir, tiesą sakant, nenorėjau skambinti bendraklasiams…
Daviau sau įžadą daugiau neiti į jokius tokius susitikimus, net ir jubiliejinius. Man užtenka perversti mokyklos metraštį ir apsikeisti sveikinimais socialiniuose tinkluose. Žinoma, jei reikės padėti kuriam nors iš klasės draugų jų darbo srityje, padėsiu, tikiuosi, kaip ir jie man, bet reguliaraus bendravimo geriau atsisakyti.
Į tuos mokyklinius metus negrįšime, kad ir kokie patrauklūs jie mums atrodytų iš tolo, geriau gyventi šiandiena, bendrauti su dabartiniais kolegomis ir pažįstamais, lengvai atpažįstamais praeivių sraute..
