Keletą mėnesių laukėme vietos darželyje savo sūnui. Laukėme. Ėjo į darželį, o aš po savaitės su juo pradėjau eiti nedarbingumo atostogų. Negalėjau suprasti, kas atsitiko, kodėl mano vaikas, kurį grūdinome nuo vaikystės, darželyje visiškai nesusitvarkė su galimais skersvėjais ir mikrobais?
Tokiame ritme prabėgo keli mėnesiai, vedžiodama sūnų į grupę, kalbėjausi su kitais tėvais, ir jie turėjo panašių problemų. Jau beveik pripratau, sako, visi vaikai serga, vieną dieną atėjau pasiimti sūnaus anksčiau nei įprastai, kai vaikai ką tik išlipo iš lovos po pietų miego.
Vaizdas, kurį pamačiau, mane privertė pasibaisėti. Vaikai prabudo su kelnaitėmis, juos vedžiojo slaugytoja ir mokytoja, po chalatais buvo apsirengę šiltais megztiniais, langai buvo plačiai atverti, o lauke buvo vasario mėnuo… Man, vilkinčiam avikailį, nebuvo per karšta, bet termometro stulpelis buvo nukritęs iki trylikos laipsnių.
Mane pamačiusi mokytoja nuskubėjo prie langų, ir “vėdinimas” nutrūko. Ji atsiprašančiu tonu paaiškino, kad tai buvo būtina įprastinė procedūra. Sūnus, mane pamatęs, puolė man ant rankų, aš paslėpiau jį po avikailiu, o sūnus sušnabždėjo mėlynom lūpom: “Tu toks šiltas…”
Turbūt ant mano veido buvo išrašyta daugybė emocijų, kurias sulaikė tik mano vaikų buvimas. Vienintelis dalykas, kurį sau leidau, – garsiai pasiūliau auklėtojai ir sesutei nusirengti iki apatinių, kad būtų kaip visi kiti kambaryje. Vaikai juokėsi ir plojo rankomis, o abi “Šiaurės ašigalio šeimininkės” piktai žvilgčiojo į mane.
Paskui vyko pokalbis su mokyklos direktore, pokalbis su “grūdinimosi” ir “vėdinimosi” mėgėjais. Radome protingą kompromisą – prieš mane buvo surašyti atleidimo iš darbo pareiškimai, o aš pažadėjau neviešinti situacijos tėvams ir aukštesnėms instancijoms, nors tikriausiai veltui.
