– Nesuprantu, kas čia vyksta! Tavo sesuo nori, kad jai atitektų namas, o mes su tavimi turime pasirūpinti tavo tėvu, kad jis galėtų gyventi su mumis? O gal aš kažko nesupratau? – pasakiau atsisukusi į vyrą.
Man teko girdėti visą vyro ir jo sesers Samantos pokalbį.
Daug metų gyvenau vadovaudamasi principu, kad neturiu kištis į vyro santykius su giminaičiais. Tokį patarimą man davė mama, kai ištekėjau. Tačiau mama neatsižvelgė į tai, kad mano tėvas, kitaip nei mano vyras, turėjo visiškai tinkamus giminaičius.
– Ką daryti? Juk Samanta turi tris vaikus! Ji nesugebėtų pasirūpinti tėvu!
– Kodėl ji negalėtų pasirūpinti tavo tėvu, jei jie gyvena kartu?
Ši istorija prasidėjo seniai. Mano vyrui ir Samantos tėvui jau seniai reikėjo priežiūros. Mes su vyru labai dažnai važiuojame pas jo tėvą į namus ir padedame jam. Jis gali pats savimi pasirūpinti. Tačiau jis nebegali pats nueiti į ligoninę ar parduotuvę. Todėl mes su vyru tai ir darome. Samanta ir jos vaikai gyvena su mano vyro tėvu.
– Ji turi vaikų! Argi mes su jumis neturime vaikų? – Pasakiau savo vyrui.
Reikalas tas, kad Ir Samanta visai nenori rūpintis savo tėvu. Ji apsimeta, kad tai visai ne jos problema. Bet pastaruoju metu tėvui pasidarė blogiau, ir dabar jam reikia tikros priežiūros. Žinoma, kol gyvenome atskirai, ne visada galėjome jam padėti, ir tada mano vyro sesuo pasakė:
– Paimk mano tėvą pas save! Pats laikas! Nesąžininga, kad jis visą laiką gyvena su manimi! Dabar tavo eilė juo rūpintis!
Aš tiesiog apstulbau nuo tokio įžūlumo. Juk mes visada padėdavome, be to, ne tėtis gyvena su Samanta, o Samanta gyvena tėčio namuose.
Man tikrai nepatiko, kad mano vyras iš karto sutiko. Samantai tikrai nepatiko, kad pagal dokumentus namas vis dar priklausė jos tėvui. Ji suprato, kad tėvo mirties atveju namą teks dalytis su broliu, todėl pareikalavo, kad brolis pasiimtų tėvą. O tėvas turėjo jai atiduoti visą namą.
– Mes turime vaikų. Bet mes taip pat turime butą. O Samanta neturi nieko!
– Ir kas iš to? Man ji labai patinka! Tavo tėvas yra labai geras žmogus. Aš neprieštarauju, kad jis gyventų su mumis. Turime pakankamai vietos ir jam. Visa problema ta, kad mes su tavimi daug metų taupėme ir mokėjome paskolą, kad galėtume turėti butą. Ką Samanta padarė, kad turėtų nuosavą būstą? Nieko! O dabar ji reikalauja viso namo! O jis turėtų būti padalytas per pusę!
– Bet būna, kad vienam iš vaikų atitenka namas.
– Taip ir būna! Bet tai būna, kai būna koks nors kitas palikimas! Ką jūs siūlote? Mes, žinoma, pasiimsime tavo tėvą su savimi. Bet namas turi būti dalijamas dviese! Mes irgi turime vaikų, ir pinigai mums nebus nereikalingi! – Pasakiau savo vyrui.
Mano vyras apie tai pasikalbėjo su savo seserimi.
– Bet aš tiesiog negaliu nusipirkti normalaus namo už pusę sumos! – Samanta pasipiktino.
– Viskas gerai! Nusipirk sau mažesnį namą!
– O jei aš nenoriu mažesnio namo? Kodėl nepagalvoji apie mano patogumą?
– Ar tu galvoji apie mano komfortą? Jau daug metų mokame hipotekos paskolą. O tu nori įsigyti namą nieko nedarydamas! To nebus! – Mano vyras jai atsakė.
Mes, žinoma, pasiėmėme mano uošvį pas save. Juo rūpintis nėra labai sunku. Jis stengiasi viską daryti pats. Na, žinoma, mes turime jam padėti. Bet Samanta skambina kas savaitę ir vėl kelia kažkokius reikalavimus ir pretenzijas: arba jai trūksta pinigų, arba ją reikia kur nors nuvežti automobiliu. O po pusmečio patėvis mums pasakė, kad nori parašyti testamentą, kuriuo mums užrašo visą namą.
– Aš nepasitikiu savo dukra. Labai ji mane nuvylė! – su karčia šypsena pasakė mano uošvis.
