Užaugau šeimoje, kurioje gyveno tik mama ir močiutė. Niekada neturėjau vyriško auklėjimo, tėvas paliko mamą ir niekada manimi nesidomėjo. Auginama moterų, visada stengiausi būti stipri ir nepriklausoma. To jos mane išmokė. O paskui sunkiai mokiausi ir dirbau. Būdamas 27-erių, savo lėšomis jau nusipirkau nuosavą butą. Ir tada iškilo naujas klausimas – kaip elgtis su santykiais.
Susitikinėjau su vaikinais, bet kai jie išgirsdavo, kad turiu nuosavą būstą, iškart į mane žiūrėdavo ne kaip į merginą ar moterį, o kaip į materialinę naudą, kaip į finansinių problemų sprendimą. Manęs tokie dalykai netenkino. Norėjau būti mylima dėl savo asmenybės, o ne dėl to, ką turiu.
Taigi, kai susipažinau su Vladiku ir mes pradėjome susitikinėti, jis atvažiavo manęs aplankyti, pasakiau jam, kad nuomojuosi būstą. Norėjau pažiūrėti, kaip jis su manimi elgsis, ar galėsime kurti santykius, jei aš nieko neturėsiu, o jis nieko neturės. Tuo pat metu Vladikas man pasakė, kad tai, jog neturiu kur gyventi, nėra problema. Jis stengsis uždirbti ir taupyti, kad nusipirktų mums būstą, kuriame galėtume gyventi kartu. Man patiko toks jo požiūris. Ir kol dvejus metus gyvenome kartu, Vladikas tikrai taupė pinigus.
Ir dabar mes ruošiamės kelti vestuves. Po vestuvių Vladikas iš karto planuoja nupirkti mums butą, o mane kankina sąžinė. Visą tą laiką jį apgaudinėjau, imdama pinigus už nuomą. Ar dabar turėčiau jam prisipažinti? Mano močiutė ir mama sako, kad prisipažinti nereikia. Tegul man lieka mano butas tik tam atvejui, o vyras turėtų parsivesti žmoną pas save. Bet kaip pradėti vedybinį gyvenimą nuo melo?
