Atėjus pavasariui mano tėvams kilo mintis parduoti dačią. Buvo suaugę ir neturėjo sveikatos rūpintis sodo sklypu. Dukra augino vaikus, dirbo, nebuvo laiko padėti. Pensininkai ilgai galvojo, bet apsisprendė.
Vyresnioji dukra atsikvėpė: daugiau jų nebenuskriaus. Sunku buvo rasti laiko padėti darželyje. Juolab kad reikėjo toli važiuoti. Rebeka ne kartą tėvams buvo sakiusi, kad parduotų. Mainais ji galėtų nusipirkti žemės sklypą arčiau namų. Ji nenorėjo visą laiką praleisti ravėdama piktžoles. Poilsio zona, kur galima skaityti knygą, rengti pikniką, – tai jau kitas reikalas. O mano tėvams dačia buvo konservų šaltinis.
Savaitgaliai Rebekai ir jos vyrui prabėgdavo greitai. Namų ruošos darbams nebuvo laiko. Jos vyras dirbo tokiose pareigose, kad jį buvo galima pasikviesti net savaitgalį. Rebeka puikiai žinojo, kad stotis atnešė daugiau rūpesčių nei laisvalaikio. Po ten praleistų savaitgalių reikėjo dar kelių poilsio dienų.
Taigi Rebeka buvo patenkinta šiuo sprendimu. Dacha buvo parduota. Kelerius metus jie gyveno ramiai. O paskui moteriai pasidarė nuobodu. Vis dar svajojo apie sklypą, kuriame galėtų tiesiog ilsėtis. Na, o jos vyras pasiūlė tokį sklypą nusipirkti.
Darbo grafikas stabilizavosi. Taigi savaitgaliais buvo galima pailsėti kaime gryname ore. Ir tai būtų naudinga vaikams. Nusprendėme, kad sodinti neužteks: pora medžių ir krūmų su uogomis, kad vaikai turėtų vitaminų važinėjimui. Tėvams iš karto pasakėme, kad vila bus skirta tik poilsiui: jokių sodinimo lysvių ir ravėjimo. Visiems ši idėja patiko. Beliko tik nuspręsti, kokį sklypą pasirinkti.
Peržiūrėjome daugybę variantų. Pagaliau radome tinkamą: su padoriu namu, reikalingais sodinukais. Pardavėjas buvo senelis. Mano žmona jau neturėjo žmonos, o jis nedirbo su sodais. Todėl jis ir nusprendė parduoti.
Viskas buvo įregistruota. Rebeka džiaugėsi: svajonė išsipildė. Namas gražus, jame galima gyventi, dar buvo galima jo neremontuoti. Nusprendėme vasarą pradėti jį gerinti. Išvykome atostogauti ir visą laiką skyrėme dačai.
Pirmąją savaitę praleidome ramiai. O paskui senelis, kuris pardavė dačą, ėmė juos lankyti. Jis mane įspėjo, kad atvažiuoja pasiimti likusių daiktų. Niekas neprieštaravo. Tik jis pradėjo skųstis. Iš pradžių turėjome teisintis dėl krūmo, kuriuo atsikratėme. Jis buvo sausas. Paskui už kalytę, kuri buvo nereikalinga.
Senelis pradėjo sakyti, kad tokio susitarimo nebuvo. Juk jis su žmona tą krūmą pasodino seniai, o spanguolių visada reikėjo. Tada jis pamatė, kad vietoj braškių dabar turime akmenų. O tai buvo alpinė kalva, – papuošė sklypą.
Senelis apėjo visą sklypą. Ir visur rado dėl ko skųstis. Galiausiai mano vyras neištvėrė ir pasisakė. Mes sumokėjome pinigus už šį žemės sklypą. Pagal dokumentus jis yra mūsų nuosavybė. Ir mes sprendžiame, kas ir kur turėtų būti.
Juk pardavimo sutartyje nenumatyta, kad buvęs savininkas ir toliau naudosis sklypu. Tada mes nesudarytume sandorio. Senelis išvažiavo. Bet kitą dieną jis grįžo. Su krūmu rankose. Ir ketino jį pasodinti vietoj guobinės rožės.
Rebekos vyras paklausė, kas vyksta. Dėl to pasisiūlė grąžinti mums pinigus, kad jis liktų sklype. Senelis atsisakė, bet vis tiek pasodino vilkdalgį. Tada atėjo kaimynas. Ją nustebino buvusio savininko buvimas. Jis ėmė skųstis naujaisiais nuomininkais. Kaimynė sutiko, kad Rebeka ir jos vyras turi teisę disponuoti sklypu savo nuožiūra. Tik kad jie negalėjo šios informacijos pranešti pensininkui.
Kiek vėliau kaimynė pasidalijo istorija, kad senelis susipyko su visais gatvėje. Po to, kai žmona išvyko, jo elgesys buvo itin keistas. Ir negalima tikėtis ramaus gyvenimo: jis ir toliau ateis. Kaimynė norėjo ją įspėti, bet neturėjo laiko. Ji pasiūlė nueiti į valdybą, kad jie pasiaiškintų su senuku.
Kol vyko pokalbis, senelis jau buvo pasodinęs krūmą ir saugiai palikęs teritoriją. Paskui jis grįžo pasiimti daugiau daiktų, kažką nuveikė sklype ir vėl tylėdamas išvažiavo.
Ryte Rebekos vyras išvažiavo į darbą. Jis buvo statybų bendrovės darbuotojas. Jo nusiteikimas buvo geras. Jis pasidalijo savo istorija. Kolegos paaiškino, kad sklypą jis gavo su kraičiu. Tačiau jie neatsisakė padėti: pradėjo statyti tvorą. Senelis buvo išvykęs vos kelioms dienoms. Jam atvykus, senukas pamatė, kad nebegali laisvai įvažiuoti.
Jis keikėsi, bandė praeiti, o tada nuėjo prie lentos. Ten jau žinojo, kad senukas neleidžia naujiesiems šeimininkams ramiai gyventi. Nežinau, ką jie jam pasakė, bet po to jis atėjo tik vieną kartą – pasiimti likusių daiktų.
