Vienintelis dalykas, kurio visada gyvenime bijojau, yra pikta uošvė. Prieš tai buvau kartą ištekėjusi. Bet tada man, matyt, šiuo atžvilgiu pasisekė. Mano pirmasis vyras buvo iš našlaičių prieglaudos, be tėvų. Taigi niekada negirdėjau jokio pasmerkimo savo atžvilgiu. Tačiau su pirmuoju vyru man nepasisekė. Buvome susituokę tik penkerius metus, ir aš padaviau skyrybų prašymą. Reikalas tas, kad kai susituokėme, aš dar mokiausi universitete. Mano vyras po metų pradėjo gerti, susikaupė skolų, o man, kaip jo žmonai, galiojo tie patys įsipareigojimai. Turėjau mesti studijas, kad galėčiau dirbti ir mokėti skolas.
Santuoka tik pridariau sau daug problemų. Kai su juo išsiskyriau, atsikvėpiau su palengvėjimu. Pagaliau nebeliks jokių problemų. Dvejus metus buvau viena, atėjau į save, po truputį rinkčiausi. Na, o paskui sutikau Olegą. Jis niekada nebuvo vedęs, be manęs niekada neturėjo rimtų santykių. Kažkaip viskas greitai apsisuko ir apsivertė. Jis pasiūlė man pasipiršti, ir aš sutikau. Tada nuvažiavome susitikti su jo mama.
Nuo buto slenksčio pamačiau nepatenkintą jo motinos veidą. Ji staigiai mestelėjo man kažką panašaus į – na, labas – ir nuėjo į kitą kambarį. Iš pradžių net nesupratau, kas nutiko. Galbūt kažkas buvo negerai su manimi ar su mano drabužiais. Bet ne, buvau apsirengusi gana santūriai. Jau prie stalo mano uošvė dėkingai pažvelgė į mane ir nutilo. Toks žvilgsnis mano kryptimi privertė mane pasijusti nepatogiai. O kai aš jau raudonavau, ji aštriai atsiduso.
-Mm, vadinasi, tu, net ir neturėdama išsilavinimo? Vadinasi, suprantu, kad esi neišmanėlis? –Lengvai šyptelėjusi ir su panieka ji atsisuko į mane. Šiek tiek suabejojau, o tada ramiai atsakiau gurkšnodamas arbatą.
-Taip, mano išsilavinimas nebaigtas aukštasis, gyvenime taip susiklostė, kad negalėjau baigti universiteto, bet planas vis tiek yra baigti studijas. -Tėvas garsiai sumurmėjo.
-Hmm, planai baigti mokyklą? O kada ketini tapti žmona, a? Kada ketini auginti vaikus, gaminti vyrui maistą ir tvarkyti namus? Tu esi didelė carienė. -Ji vėl šyptelėjo, dar kartą gurkštelėjo arbatos ir padėjo puodelį atgal ant stalo. -Atleisk, mano sūnui visai nereikia tokių šliundrų kaip tu.
Žiūriu į tave – tokia esi, ir su išvaizda, ir su figūra, ir dar be proto. -Tą sekundę aš taip įsižeidžiau. Tuoj pat pakilau nuo stalo ir nuėjau į tualetą. Verkiau. Visiškai nepažįstamas žmogus įžeidinėja mane už nieką, o mano vyras tyli. Gerai, kad netrukus išėjome iš jos namų. Aš nebenorėjau daugiau pas ją eiti. Tačiau ji ateidavo į mūsų namus ir kiekvieną kartą stengdavosi mane kaip nors įžeisti, bent jau įskaudinti.
Niekaip nesikreipiau į psichologą, kad sužinočiau, ką daryti. Keli seansai ir supratau, kad mano uošvė buvo tipiška manipuliatorė, o aš buvau auka, nes leidau jai mane įžeidinėti ir dėl savo auklėjimo nesipriešinau. Todėl kai ji dar kartą puolė mane įžeidinėti, nedelsdama paprašiau jos išeiti iš mano namų. Mes nebendraujame, bet man tai nerūpi, o mano vyras šiuo atžvilgiu nėra principingas.
