Sveiki, šiandien norėčiau papasakoti istoriją, kuri man nutiko prieš dvidešimt penkerius metus. Žinoma, labai keista, kad ją prisimenu dabar. Daugelis iš jūsų tikriausiai pagalvosite: “Kokia ji vis dėlto kvaiša.
Bet manau, kad pasaulyje yra daugybė skirtingų gyvenimo situacijų, ir ne jums spręsti apie mane. Taigi štai ji, skaitykite ją arba ne. Dabar mes su vyru net neįsivaizduojame, kaip būtų susiklostęs mūsų gyvenimas, jei tuo metu būtume nusprendę kitaip.
Taip jau nutiko, kad baigusi vidurinę mokyklą nesiruošiau stoti į aukštąją mokyklą. Mano kova dėl lovos studentų bendrabutyje buvo pralaimėta. Ir taip, norėdamas kaip nors sušvelninti savo pralaimėjimą, nusprendžiau eiti gyventi į kaimą.
Ten sutikau savo būsimą vyrą. Mūsų greita pažintis taip greitai užsimezgė, kad neilgai trukus rajono civilinės metrikacijos įstaigai padavėme prašymą įregistruoti santuoką. Ir viskas dėl to, kad buvome labai panašūs.
Mūsų bendri interesai sutapo: muzika, kinematografija ir net kūryba. Argi ne romantiška? Štai kodėl pas močiutę pasilikau ilgiau, nei planavau. Ten net susiradau sau tinkamą darbą. Taigi pamažu pradėjome įrenginėti savo namų ūkį. Tik štai turėjau, kaip vėliau paaiškėjo, vieną problemą – savo “mėgstamą” uošvę.
Mano vyras, auklėjamas savo motinos. Ir tik pirmam praeiviui ji neketino suteikti vienintelės paguodos gyvenime.
Iš pradžių ji buvo tik prie manęs, kažką apie save. O kartą, kai netyčia išgirdo, kad ketiname gyventi atskirai nuo jos, priėjo ir trenkė man per veidą. Iki šiol tai prisimenu. Mano vyras, žinoma, nuolat gynė mane jos akivaizdoje, bet tai nesuminkštino mano uošvės.
Taip, ji buvo kalė. Taigi “pasisekė” yra laimė. To nelinkėtumėte savo priešui. Na, bet juk ne. Netrukus, mūsų šventės išvakarėse, mano motina atvyko jos pasitikti. Na, viskas kaip visada – žinai. Spėju, kad nuo to ir prasidėjo visas šis siaubas.
To iš jos tikrai nesitikėjau. Ji pradėjo ant mūsų šaukti, sakydama, kad ne tik aš ir mano mama esame kaltos, kad norėjo atimti savo vienintelę atžalą.
Ir tai, kad mes ketinome sugriauti visą jos gyvenimą. O paskui ji išpylė ant mūsų visokį šūdą. O po to, kas mane dar labiau suglumino, buvo faktas, kad mes su vyru neva turime vieną bendrą tėvą. Čia mano vyras nebeištvėrė ir nuėjo skambinti į sanitarinį mazgą, kad nuramintų mažąją mamytę. Kitaip tikrai jau apgailėtina žiūrėti. Mano mama įsižeidė dėl tokio “šilto” sutikimo ir mes išvažiavome į miestą.
Po poros dienų pas mus atvažiavo su mama, kuri mūsų atsiprašė ir pasakė, kad ją kamuoja migrena. Štai kodėl ji buvo tokia pikta ir irzli. Viską, ką ji pasakojo tą vakarą, ji tiesiog išgalvojo. Mes išklausėme ir priėmėme visus jų atsiprašymus. Po poros dienų jūs iškėlėte dideles vestuves. Su vyru gyvename iki šiol.
Tačiau tik dabar, po tiek metų, į mano sielą staiga ėmė skverbtis visokios neaiškios abejonės. O kas, jei tai, ką sakė mano mirusi uošvė, buvo tiesa. Tai buvo tik keistas jos atsiprašymo būdas.
Visa tai prisiminiau todėl, kad su vyru buvome sugrįžę į jaunystės vietas, nes sulaukėme netikėto palikimo – mirė tolimas mano vyro giminaitis iš tėvo pusės.
Todėl turėjome vykti ir disponuoti palikimu.
Žinoma, visas šias mintis stengiuosi išvaryti iš galvos. Bet kažkodėl jos tiesiog neišeina iš galvos. Ir ką man daryti tokioje situacijoje, ar siūlyti vyrui atlikti DNR tyrimą ir viską išsiaiškinti. Jau matau vyro veidą, kai jam apie tai papasakosiu. Esu tikra, kad jis pagalvos, jog esu kažkokia keistuolė ar dar kas nors blogiau.
Kas būtų, jei iš tiesų paaiškėtų, kad mus sieja ne tik santuokiniai ryšiai. Kaip turėčiau su tuo gyventi? Įdomu, ką jūs darytumėte mano situacijoje.
