Turiu giminaitę, kuri užsiiminėjo siuvinėjimu. Ji man duodavo savo siuvinėtus paveikslus, o aš juos kraudavau į spintą. Bet prieš jai ateinant visada juos ištraukdavau ir padėdavau matomoje vietoje, kad ji neįsižeistų.
Kai ji atsikratė siuvinėjimo, ėmė mane apipilti savo konservais. Bandžiau užsiminti, kad mes nesiruošiame marinuoti, bet kategoriško “ne” išspausti iš savęs negalėjau.
Ji priėjo prie manęs su tuzinu įvairių suvyniotų ,,gamtos dovanų”. Ajika, agurkai, pomidorai. Įdomiausia buvo tai, kad stiklainiai nebuvo hermetiškai uždaryti, o tik uždengti kaproniniais dangteliais. Apskritai aš supykau ir ją išbariau. Kad tik ji nieko nesakytų, pakartojau šimtą kartų: “Mums to nereikia. Mes nevalgome!”
Mūsų šeimoje konservavimas nėra įprastas dalykas. Per daugelį metų taip ir neuždariau nė vieno stiklainio. Be to, mano tetos virimo technika buvo akivaizdžiai ydinga – sklido nemalonus kvapas.
Ji paprašė, kad padėčiau juos į šaldytuvą, bet aš pakartojau, kad man agurkų nereikia. Atvirai pasakiau, kad man nepatinka nei kvapas, nei skonis. Mano giminaitė sučiaupė lūpas ir išėjo su stiklainiais.
Viena vertus, mane kankino sąžinė, kad pasielgiau šiek tiek nemandagiai. Kita vertus, kodėl turėčiau pramoniniu mastu gaminti stiklainius, vaidinti auką, o paskui visiems išdalyti stiklainius? Koks buvo jos tikslas?
Vos po valandos man paskambino svainė ir pasakė, kad jos teta prašo ją aplankyti. Iš karto pasakiau, kodėl ji nusprendė apsilankyti – ji nori parduoti skardines. Ji pasakė, kad laikys liniją ir muš tiesą nuo slenksčio. Taip mūsų nemėgo visi giminaičiai.
Po kurio laiko ji susitvardė. Ji nebesipiktina mumis ir neverčia mūsų imti dovanų. Kelis kartus ją aplankėme, o ji aplankė mus. Ji suprato, kad mano “ne” yra kategoriškas, todėl nesinaudoja mano geranoriškumu. Dabar aš mažiau visko imu į galvą, arba visiems neužtenka nervinių ląstelių.
