Mūsų Ana buvo stipri ir reikli asmenybė. Mokykloje ir universitete ji visada gaudavo tai, ko norėjo, net jei dėl to tekdavo verstis per galvą. Nei aš, nei mano vyras nesame tokie. Mes mieliau pasiduodame ir nusileidžiame, nei kovojame. Esu įsitikinusi, kad Ana tai žino, todėl taip su mumis ir elgiasi.
Kai jie su svainiu sugalvojo atstatyti mūsų sodybą, mes jų neatkalbinėjome. Anna
pasakė: “Ne, tai ne, tai ne, tai ne: “Tai ne tik dėl mūsų, bet ir dėl jūsų”. Taip nusiteikusi ji maldavo mūsų pinigų naujai tvorai, dažams ir kitoms statybinėms medžiagoms. Mano vyras iš pradžių buvo taip nusiteikęs, manydamas, kad iš mūsų medinio namo kažko protingo nepadarysi, bet Ana pasistengė, o mano prosenelis numojo ranka, tad rezultatas pranoko visus lūkesčius. Tačiau tai vis tiek nepanaikina fakto, kad mums tai nebuvo pigu ir užtruko daugiau nei dvejus metus.
Dėl to Anna su vyru ten važiuoja dažniau, nes man sunku ten nuvažiuoti, o mano vyras taip pat dirba universitete, todėl retai kada turi pakankamai laiko kartu nuvažiuoti į kotedžą.
Bet tai ir yra pusė problemos. Neseniai Ana atėjo su nauju prašymu – jie su vyru galvoja apie kūdikį ir labai nerimauja dėl to, kad neturi papildomo miegamojo kūdikiui. Iš pradžių nesupratau užuominos, bet Anna aiškiai pasakė – mes su tėčiu turime apsikeisti su jais butais. Mes atiduosime jiems savo dviejų kambarių butą be jokio remonto, o jie mums – vieno kambario butą.
– Mes suremontuosime jūsų butą, pamatysite. Ir padarysime gražų vaikų darželį. Jūsų anūkui ar anūkei jis patiks!
Mes dar tik diskutuojame, bet nemanau, kad yra apie ką diskutuoti. Jie turi kur gyventi, dačia skirta beveik vien jiems, tad kodėl turėtume atsisakyti savo buto? Esame pripratę gyventi šiame rajone, viską čia žinome, vyrui patogu nuvykti į universitetą, ir visa tai turime paaukoti dėl vaikų patogumo? Anūkų dar nėra, nėra priežasties galvoti apie persikraustymą.
Be to, Ana neklausia, ji tiesiog pastato mus prieš faktą, kad turime sutikti su jos sąlygomis, ir viskas.
