Padariau paslaugą savo viršininkui: iš teisininkės tapau aukle

– Negaliu patikėti, ką sugalvojo mano bosas! – pasiskundė man Ana, mano sena pažįstama.
– Ar tai kažkas nepadoraus? – Aš nustebau.

Prieš mėnesį Ana gavo naują darbą. Jai buvo pasiūlytas labai didelis atlyginimas, daug didesnis nei įprasta mūsų mieste. Todėl man ir kilo ši mintis.

– Jokiu būdu! Žinoma, kad ne! – atsakė Ana ir susirūpinusi pažvelgė į mane.

Paskui nusišypsojo ir pridūrė:
– Kas žino, gal taip bus geriau.

Klausiamai pažvelgiau į draugę. Ji liūdnai tarė:
– Galbūt tau nereikėtų manęs klausytis. Aš nežinau, ką sakau. Man reikia tavo patarimo. Žinai, kad ką tik gavau darbą pas Filipą. Esu juo patenkinta: tai puikus darbas, nėra neplanuotų užduočių, viskas vyksta pagal grafiką, o atlyginimą gaunu laiku. Suprantu, kad šiais laikais teisininkui sunku rasti gerą darbą.

Mūsų daug ir konkurencija didelė. O čia tik pasaka: atlyginimas didelis, požiūris į darbuotojus puikus, darbas nesunkus. Be to, jie moka didžiulę metinę premiją. Tai nuostabi įmonė! Bet paaiškėjo, kad džiaugiausi per anksti. Galbūt mane užklupo burtai? Nesuprantu. Pas mus pradėjo lankytis buvusi Filipo žmona. Ir visada atsiveža savo sūnų, kuris neseniai atšventė penktąjį gimtadienį. Palieka vaiką laukiamajame ir pusę dienos užtrunka su viršininku.

O praėjusią savaitę ji ten praleido net visą dieną. Pastaruoju metu daug darbo, nuolatinės konsultacijos su klientais, daugybė klausimų, o ji vis ateina ir stovi per galvą. Jai pavyko taip sugadinti Filipo nuotaiką, kad visas biuras sunerimo.

Ir vieną rytą, po kito jos apsilankymo, nuėjau pas jį su dokumentais. Ir kodėl aš tada nuėjau? O jis ne, tik pasirašyti, ir viskas. Jis atsisėdo prie manęs ir pradėjo skųstis dėl mano buvusiosios. Kodėl man reikia jo asmeninio gyvenimo?

Pradėjo pasakoti, kad mano sutuoktinė norėjo jam atiduoti vaiką, o jis nenorėjo pasiimti vaiko. Pasirodo, nė vienam iš jų vaiko nereikėjo, jis nesiruošė turėti vaikų, o žmona pastojo be jo sutikimo. Taigi jie išsiskyrė. Jie išsiskyrė daugiau ar mažiau taikiai. Tačiau jis turėjo mokėti alimentus.

O dabar ji sako, kad aš turiu pasiimti sūnų, kol ji išvyksta į komandiruotę. Sėdžiu, klausausi ir laukiu, kol jis pasisakys. O jis kalba ir kalba, ir kalba, o paskui išsiduoda:

– “Ana, tu prižiūrėsi berniuką, kai tavo buvęs išvyks į komandiruotę. Negalėjau niekam rasti, visos agentūros sakė, kad visos auklės užimtos.

Nedrįsau atsisakyti, bijojau būti atleista. Juk man patiko mano darbas. Blogai, kad savo laiku nežinojau, ką daryti. Pasakiau, kad padėsiu ir savaitę prižiūrėsiu berniuką. Bet dabar Filipas kiekvieną rytą ateina į darbą su sūnumi, ir aš turiu atlikti ne savo pareigas, o berniuko laisvalaikį. Šešis kartus turėjau eiti su juo į parką. Berniukas energingas, smalsus ir bendraujantis. Ir viršininkas sako:

– Nesijaudinkite, eikite su juo ten, kur reikia. Jie už tave padarys visą darbą.

Neįsivaizduoju, ką dabar apie mane pagalvos kolegos. Jie manys, kad esu jo meilužė, nes linksminu jo sūnų. Bet tai tik pradžia! Vieną dieną Pilypas pats turėjo išvykti ir liepė man nuvežti berniuką į jo namus. Ką manote apie tokį posūkį? Jis be jokios užuolankos pasakė, kad viskuo pasirūpino pats, mano skyriuje viskas bus gerai.

– Gal ir nemalonu, bet ką gali padaryti? Tai visai nesunku. Atrodo, kad tai nėra didelė problema. Juk atlyginimas lieka toks pat, tiesa? Tik svajonė? Jums nereikės dirbti, viskas bus padaryta. O kai tik mama grįš, pasiims berniuką ir viskas bus kaip buvę. Ana, tu pasirūpinsi savo pareigomis.
– Aš gavau advokatės, o ne auklės darbą! O jei išeisiu, ką pasakysiu apie savo ankstesnį darbą? Kad į mano pareigas įėjo auklės darbas?

– Ana, manau, kad tu perdedi. Dabar tokio darbo nerasite. Daug kas norėtų užimti tavo vietą, o tu pasirenki. Kas čia tokio, kad savaitę prižiūrėsi vaikus! Tai nėra sunku ir neužtrunka ilgai. Bet po to galėsi pradėti dirbti savo darbą.
– Ką daryti, jei jo buvusioji nuspręs išeiti visam laikui? Ji paliks vaiką ir dings. Filipas manęs neklausė, jis tiesiog pastatė tai prieš mane. Jis pats viską užsakė ir nusprendė taip, kaip jam patiko. Bet aš nesiruošiu dirbti aukle. Kai tik jis grįš, tuoj pat su juo pasikalbėsiu. Juk noriu dirbti teisininke, o ne aukle. Noriu, kad būtų aišku, jog ne aš prašau.

Greičiausiai, jei būčiau draugė, tylėčiau ir nerizikuočiau geru darbu su tokiu dideliu atlyginimu. Daugelis žmonių svajoja būti jos vietoje.

Kaip manote, ar ji pasielgė teisingai, pasikalbėjusi su savo viršininku?
 

Rate article
Padariau paslaugą savo viršininkui: iš teisininkės tapau aukle