Kas galėjo pagalvoti, kad Emilija, buvusi sėkminga inžinierė ir gerbiama dviejų vaikų motina, vieną dieną atsibus slaugos namuose?
Jos gyvenimas buvo labai įdomus ir kupinas įvykių. Kaip ir visos motinos, ji nuolat blaškėsi tarp namų ir darbo. Daugelis jos bendraklasių nuolat stebėjosi, kaip ji sugebėjo taip puikiai derinti darbą ir buitį, be to, dar ir auginti du vaikus. Taip, niekas nežinojo, kaip sunkiai ji dirbo, išskyrus ją pačią.
Bet, matyt, kažkuriuo jos auklėjimo momentu kažkas nutiko ne taip. Ji visada buvo geras, užjaučiantis ir mylintis žmogus. Bet, deja, jai taip ir nepavyko to įskiepyti savo vaikams. Nepaisant visų jos buvusių geradarių, laikas jai nebuvo maloningas.
Ir štai dabar ji buvo čia, neįgali, pagyvenusi ir iš esmės bejėgė moteris. Ji nesitikėjo, kad jos vaikams jos nebereikės. Savo vyriausiojo sūnaus ji nematė jau keliolika metų. Kartą išvykęs dirbti į Tolimuosius Rytus, jis liko ten gyventi. Vos ne kasmet ji sulaukdavo iš jo naujienų, kurios jos nusiminusį veidą padengdavo naujomis raukšlėmis, o akys vis dažniau įgaudavo neryškią spalvą. Kalbant apie jos dukrą… Na, ten ji taip pat nerado paguodos. Žinote, ji turi savo šeimą, rūpesčių, o kam reikalinga pagyvenusi motina…
Emilija žiūrėjo pro langą ir nepastebėjo, kaip atspindyje blizgėjo jos ašarotos akys. Už lango silpnai šlamėjo medžiai, tarsi į taktą jos ašaroms lietus švelniai plakė rėmą savo lašais. Už lango šaligatviu vaikščiojo žmonės, susidurdami su įvairiaspalviais skėčių būriais. Ten šurmuliavo gyvenimas.
Artėjo jos gimtadienis. Ji minutėlei užmerkė akis ir jos lūpas nušvietė lengvas šypsenos šešėlis. Ji prisiminė praėjusius metus, savo kadaise mažus vaikus. Laiką, kai ji laukdavo šios kadaise džiugios šventės ne mažiau nei jos vaikai.
Kadaise į šventę susirinkdavo daug svečių: giminaičiai, draugai ir tiesiog darbuotojai iš darbo, o svarbiausia – jos vaikai… O dabar ji sėdėjo viena, apgailėtinai šypsodamasi, vargšė moteris.
Staiga pasigirdo beldimas:
– Įeikite, – vos spėjo išspausti Emilija.
Į kambarį įėjo kelios senyvo amžiaus moterys, vedamos jos kambariokės, su įvairiausiomis šlepetėmis.
– Su gimtadieniu, brangioji Emili! Geros sveikatos! – kalbėjo jos choru, o lietus toliau lijo.
– Nesitikėjau… – moteris sutriko. – “Gaila, kad neperspėjote manęs, niekšeliai!
– Kokia būtų buvusi staigmena, – pasakė viena iš garbingų senių ir ištiesė ryšulėlį, kuris neabejotinai kvepėjo kažkuo skaniu.
– Na, jūs atsistojote kaip įbestas! Įeikite, patogiai įsitaisykite, mielieji, – tarė progos herojė.
Prabėgo ilgi vaišių metai, mes virėme kvapnią arbatą, valgėme gabalėlį Napoleono, aptarinėjome šį bei tą ir netrukus išsiskirstėme į savo …ir netrukus išsiskirstėme į savo būstus.
…mama, mama! Su gimtadieniu, – aidėjo kažkur tolumoje. Ji nusišypsojo, sapne išvydusi sūnų. Bet ne tą berniuką, kurį prisiminė. ji jį prisiminė, o didingą, suaugusį vyrą.
Mama, pabusk, – išgirdo aiškiau sakant. Staiga ji atmerkė akis ir šoko iš nuostabos pašoko.
– Mano sūnus? Ar tai ne sapnas?! – Jos kvėpavimas pagreitėjo, o skruostai akimirksniu sudrėko.
– Tai ne sapnas… Aš čia, mama. Norėjau tave nustebinti… Kaip ji galėjo tave čia pasodinti, nežinojau. Maniau, kad tau viskas gerai.
– Man viskas gerai, sūneli, – su sunkiai slepiamu ilgesiu pasakė Emilija.
– Nagi, mes neturime daug laiko. Netrukus atvažiuos mūsų traukinys.
– Traukinys? – Motina buvo suglumusi.
– Taip, brangioji. Važiuojame namo
