Su vyru Andrew esame susituokę jau seniai. Netrukus švęsime sidabrinį jubiliejų, nors mūsų vaikai dar maži. Mūsų dukrai 10 metų, o sūnui neseniai sukako 4. Mūsų gyvenimas panašus į milijonų kitų žmonių gyvenimą… Mokykla, darbas, svajonės ir realybė, meilė ir kelionės, rizika, ašaros ir šampanas, studijos buto pirkimas, namo ir verslo kūrimas, vaikai ir… Ir supranti, kad gyvenimas skrieja taip greitai, kad neturi laiko atsigręžti atgal! Rūpesčiai ir rūpesčiai, vaikai ir darbas…
Nebuvau išėjusi motinystės atostogų. Tiksliau, buvau motinystės atostogose, bet dirbau iš namų. Turime savo nedidelį verslą. Mano vyras yra direktorius, vadovas. Jis ieško klientų ir tiekia įrangą, o aš užsiimu apskaita, valdymu ir žmogiškaisiais ištekliais. Be viso to, turiu dar vieną darbą, oficialų, valstybinį. Taip nusprendėme. Verslas yra rizikingas ir nesinori vienu metu likti be nieko. Sūnui sukako treji metai, o aš išėjau į darbą. Viskas kaip įprasta. Tiesa, personalas šiek tiek pasikeitė. Kas išėjo, kas atėjo. Greitai susipažinau su naujokais ir pasinėriau į darbą.
Vieną dieną per pietus kolega papasakojo, kad tėvai turi daug bulvių ir ketina jas parduoti. Jei kas nors jų norės, ji atneš. Žinoma, aš jų noriu. Užsisakiau 4 maišus, o ji pažadėjo juos atvežti į darbą po savaitgalio.
Pirmadienį. Kolega atvežė bulvių ir paliko jas automobilyje. Dienos pabaigoje mano vyras pažadėjo atvažiuoti ir pasiimti. Jis atvyko. Priėjome prie automobilių ir akies krašteliu pastebėjau, kad vyras keistai pažvelgė į kolegę. Man susidarė įspūdis, kad jie vienas kitą pažįsta. Bet ne… Turbūt tai buvo niekis. Supažindinau juos, pasiėmėme bulvių ir išvažiavome namo.
Po kelių dienų kolega manęs paklausė:
– Lisa, o Andrew tikrai tavo vyras? Kiek laiko jis jau mano vyras?
– Olivija, – atsakiau jai, – jis yra mano vyras. Jis jau seniai yra mano vyras. Jau 22 metus. Ir mes turime vaikų.
– O, Liza, nenorėjau tau sakyti, bet negaliu nepasakoti. Tavo vaikai dar maži.
– Pasakyk man, nevilkink to!
– Birželį buvo mano sesers metinės, ir tavo Andrius ten buvo ne vienas. Jis ten buvo su mano dukterėčia Sara, mano sesers dukra. Ne, ne kaip oficialus jaunikis, bet kaip mano dukterėčios mylimiausias vyras. Taip ji man pasakė, kad jis buvo jos mėgstamiausias vyras. Jai 37 metai. Ji nebuvo ištekėjusi, gyveno sostinėje, o paskui grįžo namo. Jos sesuo man pasakojo, kad vyras padėjo jai nusipirkti butą, surado darbą…
– Ačiū, – pasakiau Olivijai, – tau nereikia tęsti.
Aš viską supratau. Taip, buvau susirūpinusi. Tiek metų kartu… Žinoma, negalėjau nepastebėti vyro pokyčių, bet jis juos nurašydavo laikiniems sunkumams darbe, nuovargiui. Dabar aš tuos sunkumus suprantu. Man nebuvo sunku išsiaiškinti “jaunos merginos” adresą.
Vieną penktadienį po darbo nuėjau su ja pasikalbėti. Mūsų pokalbis nesusiklostė. Vienintelis dalykas, kurį ji pasakė, kad savo problemas turiu išspręsti pats. Taigi pradėjau jas spręsti.
Andriaus elgesys nepasikeitė. Dabar jis atvirai ėjo pas ją, kartais pasilikdavo pas ją nakvoti. Dažnai tai vykdavo savaitgaliais. Lapkričio mėnesį nusprendžiau, kad man laikas pailsėti ir išvykti prie jūros. Mano vyras ir ji išvyko atostogauti. Nusipirkau kelionę į Egiptą 10 dienų, pasiėmiau vaikus pas Sarą… Kodėl? Mano vyras su ja leidžia laisvalaikį, jis nėra palikęs vaikų, jam nėra atimtos tėvystės teisės, tegul jais rūpinasi.
Trumpai tariant, nuvežiau vaikus pas Sarą ir pasakiau, kad vaikai kurį laiką gyvens pas juos. Mano dukra lanko 5 mokyklą, 4 klasę, pamokos vyksta nuo 8-00 val. Mano sūnus eina į 130 darželį, jį ten reikia atvesti nuo 7-40 iki 8-00. Daviau jai šeimos gydytojo kontaktus. Štai ir viskas. Perdaviau vaikus ir jų daiktus, o Sara nieko nesuprato, uždariau duris ir išėjau.
Taip, man skaudėjo. Buvau labai susirūpinęs. Buvau susirūpinusi. Bet supratau, kad vaikai, be tos moters, turi šalia tėvą… Grįžau po 10 dienų. Mano vyras buvo namuose su vaikais. Vienišas. Be Saros. Meilė nebuvo išbandyta. Andrius sakė, kad jis toks ir toks, kad tai daugiau nepasikartos. Tai buvo praeitis. O dabar dabartis…
Nuo tada praėjo septyneri metai. Mūsų santykiai su Andrew yra stebuklingi, o mūsų šeima – nuostabi. Net neįsivaizduoju, kaip galėjau atiduoti savo vyrą kažkokiai merginai po tiek metų gyvenimo su juo? Dėl ko mes kartu sukūrėme ir šeimą, ir save, ir savo verslą? Kad visa tai sugriautume? Ne, tai buvau ne aš. Ar man buvo sunku pamiršti romaną? Būsiu sąžininga, pamiršti neįmanoma. Bet jei nusprendėte susigrąžinti vyrą ir išsaugoti šeimą, tiesiog turite negalvoti apie šį faktą ir leisti jam praeiti. Aš atleidau, atleidau. Gyvenu su tuo, ką turiu…
Ar galėtumėte atsisakyti savo vaikų dėl kitos moters vyro? Užtikrinu jus, jums nereikia bijoti!
