Visą gyvenimą maniau, kad tokiose rubrikose lankosi tik damos. Kaip parodė praktika, klydau. Perskaitęs istorijas, priėmiau sprendimą pasidalyti savo istorija.
Savo šeimyninio gyvenimo niekada nelaikiau pasaka. Tačiau viskas buvo nepaprastai sklandu ir sklandu. Nebuvo jokios priežasties nepasitenkinimui. Reikalas tas, kad ištekėjau labai anksti – vos tik išėjęs iš kariuomenės. Ir tuo metu, kai mano bendraamžiai mokėsi universitete, aš jau slaugiau dukrą. Neturėjau laiko įgyti jokio išsilavinimo, todėl teko imtis bet kokio darbo. Stengiausi aprūpinti šeimą viskuo, ko reikia, kad mano mylimoms mergaitėms nieko nereikėtų.
Dirbau tiek, kiek galėjau. Pastaraisiais metais dirbau turtingo verslininko vairuotoju. Taigi turėjau budėti visą parą. Tai buvo įtemptas grafikas. Pabusdavau penktą ryto ir grįždavau iki vidurnakčio. Šeima niekada nematydavo manęs namuose. Visada vairuodavau ir vairuodavau. Grįžęs namo vos spėdavau nueiti iki sofos, pavakarieniaudavau ir eidavau į dušą.
Man praktiškai neliko jėgų valgyti. Be to, mano sutuoktinis nelabai mėgo gaminti maistą. Iš jos nuolatinių priekaištų, kad manęs nėra namie, girdėdavau, jog neskiriu dėmesio šeimai. O mano dukra naktimis blogai miega, neklaužada, nieko nemoka. Baigėsi tuo, kad ateidavau į namus, kurie buvo nesutvarkyti, be maisto ir jaukūs. Vėliau sutuoktinė man pranešė, kad gailisi, jog išėjo. Taigi ji norėjo tęsti studijas. Darbe ji gaudavo centus. Akivaizdu, kad ji ten nebuvo laiminga. Be to, ji norėjo išeiti į viešumą, o ne sėdėti visą parą su vaiku. Tik jos idėjos mane šokiravo. Be kita ko, mano žmona pasiūlė persikelti gyventi pas jos motiną, kad ji galėtų padėti rūpintis dukra.
Neprisimenu tokio atvejo, kad nuosavą butą turintis vyras persikraustytų į mažytį butuką chruščiovkėje pas savo uošvę. Beje, mano santykiai su ja yra įtempti. Ji mano, kad nesu vertas jos dukters. Pateikiau priešingą pasiūlymą – imti auklę, o pačiam dirbti ir auklėti. Tik ji nesutiko. Ką turėjau daryti? Niekas negalėjo paveikti mano žmonos. Jos nuomonė negalėjo pasikeisti. Ji važiuodavo pas savo motiną.
Vieną dieną grįžau namo iš darbo, o namuose niekas negyveno. Iš karto pajutau, kad šis išsiskyrimas kvepia vienatve. Stovėjau viduryje buto nežinodamas, ką daryti. Kol manęs nebuvo, sutuoktinė ir jos motina iš buto išsinešė absoliučiai viską. Įskaitant kūdikio lovelę. Mano dukrai tuo metu buvo tik dveji metai. Ji dar buvo labai maža ir tikriausiai sunkiai suprato, kodėl buvo atimta iš šeimos ir atskirta nuo tėčio. Mano žmona norėjo man duoti suprasti, kad aš jai nieko nereiškiu. Nusprendžiau išsiskirti. Butą reikės pasidalyti – tai buvo suprantama. Man trūko dukros.
Mano žmona nusprendė susikurti savo gyvenimą ir persikėlė į kitą šalį. Ji norėjo pailsėti ir viską apgalvoti, pakeisti aplinką. Po trejų metų atsiribojau nuo buvusios šeimos. Man neleido matytis su dukra. Kiekvieną kartą, kai prašydavau ją pamatyti, man buvo atsisakoma. O po tų metų žmona man pasakė, kad neskiriu dėmesio savo vaikui. Kad aš ją apleidau. Mano buvusios žmonos karjera pagerėjo, bet ji nesidomėjo niekuo, išskyrus darbą.
Man prireikė daug laiko, kad įveikčiau skyrybas ir išsiskyrimą su dukra. O po to sutikau paprastą ir malonią merginą, su kuria turėjome daug bendro. Aš ją vedžiau. Dabartinė mano žmona kilusi iš paprastos šeimos kaime. Ji žino, kaip namus paversti jaukiais. Ir po tiek metų man pavyko suprasti, ką reiškia šeimos šiluma, prieraišumas, supratimas. Mes nesukūrėme paskyrų socialiniuose tinkluose. Turime visišką supratimą.
Grįžtu namo, kur esu laukiama, kur esu laukiama, apsupta rūpesčio. Kai kartais pamatau buvusios žmonos ar dukros nuotraukas, nejaučiu didelio gailesčio. Tai nebuvo mano kaltė. Mano žmona priėmė sprendimą už mus abu, sugriovė šeimą ir atėmė iš dukros tėvą. Dabar prabėgo metai, jie sujaukė praėjusių metų įvykius, o dukra nerodo jokio noro bendrauti su manimi. Bet tai ne mano kaltė.
Išvada, kurią po to galima padaryti, yra tokia: Nereikia stengtis suklijuoti to, kas sulūžo. Tai nepadės. Eikite toliau.
