Linda buvo našlaitė ir augo vaikų namuose. Mergina ištekėjo būdama vos aštuoniolikos metų. Ji neturėjo nė menkiausio supratimo, ką reiškia būti žmona ir gyventi šeimoje, nes neturėjo net ištekėjusių draugių. Atsidūrusi vyro bute, mergina godžiai sugėrė visą informaciją apie tai, koks turėtų būti idealus sutuoktinis. Pagrindinis jos informacijos šaltinis buvo sutuoktinio motina.
Akivaizdu, kad Linda ne kartą buvo girdėjusi istorijų apie uošvių niekšybes, tačiau vis tiek manė, kad jei netyčia neturės savo mamos, jos uošvė bus jos mama, ir ji nieko blogo savo vaikui nelinkės. Tiesą sakant, Linda netgi buvo šiek tiek teisi, nes uošvė iš tiesų nenorėjo nieko blogo savo atžalai, bet taip jau išėjo… Pamotė su jai įprastu entuziazmu ėmė mokyti Lindą šeimyninio gyvenimo taisyklių ir pasakojo jai: “Dėl vyro neištikimybės kalta žmona”.
Kodėl?! Linda buvo įpratusi manyti, kad kaltas tas, kuris nusprendė apgauti. Iš tikrųjų buvo kitaip. Dėl vyro neištikimybės kalta žmona dėl paprastos priežasties, nes ji tikriausiai apleido save ir nustojo traukti sutuoktinį kaip moteris. Močiutė patarė savo atžalai net ir senatvėje palaikyti vapsvos liemenį, todėl Linda savo užrašų knygelėje užsirašė – “netobulėk” ir įstojo į sporto klubą.
Linda ir taip buvo liekna ir žingeidi, bet bijodama antsvorio ėmė laikytis dietos. Po to, kai dukrytė išmoko pamoką, jos uošvė ištarė naują išmintį: “Normalioje šeimoje abi dirba”.
Linda nesiginčijo, nes ir pati to troško. Ji buvo pasirengusi imtis bet kokio darbo. Kai ji paklausė savo uošvės, kaip viskas turėtų vykti moters motinystės atostogų metu, uošvė jai atsakė: “Motinystės atostogos yra tavo problema, ir tik nuo tavęs priklauso, kaip tu ją išspręsi!”
Linda šios išminties neužsirašė, bet kai praėjus keleriems metams po santuokos išėjo motinystės atostogų, ji pradėjo dirbti ne visą darbo dieną, prižiūrėdama vaikus visame name. Linda buvo patenkinta, tačiau jos uošvė ir sutuoktinis ėmė murmėti, kad ji uždirba labai mažai pinigų.
Mergina nusprendė, kad tai nebus didelė problema, jei iš savo pinigų ji susimokės už kelionę į kirpyklą, bet tada atėjo kita išmintis: “Motinystės atostogų metu nėra kuo pasipuikuoti! Kai grįši į darbą, pasidarysi makiažą, bet dabar turi taupyti pinigus!”
Linda visą savo uždarbį atidavė vyrui. Akivaizdu, kad per visus santuokinio gyvenimo metus raudona linija sklido jos uošvės išmintis: “Gera žmona gali pati atlikti namų ruošos darbus!”
Kaip ten bebūtų, Linda viską darė pati. Iš nuovargio ji krisdavo nuo kojų, bet viską susitvarkydavo pati. Alpimas jai tapo įprastu dalyku. Dažnai po to, kai devintą valandą vakaro buvo paimtas paskutinis kūdikis, ji eidavo tvarkytis ir gaminti maisto kitai dienai. Tuo metu sutuoktinis jau matydavo dešimtą miegą, nes uždirbdavo pinigų ir labai pavargdavo.
Visiškai logiška, kad Linda nuėjo į ligoninę. Linda neturėjo laiko kreipti dėmesio į retkarčiais pasitaikydavusius kūno skausmus, dėl kurių ji nepastebėdavo rimtos ligos pradžios. Ligoninėje ji išbuvo daugiau nei dvi savaites, o vyras ir uošvė nė karto jos neaplankė. Lindai pasisekė, kad patekusi į ligoninę su savimi turėjo telefoną. Ji paskambino savo draugei, kuri atnešė jai viską, ko reikėjo. Kai Linda buvo išrašyta, ji iš karto pateikė prašymą nutraukti santuoką.
