Mano mama gyvena mažoje, jaukioje bendruomenėje, ant upės kranto. Tuoj už sklypo prasideda miško juosta, o sezono metu ten galima prisirinkti įspūdingo uogų ir grybų derliaus. Nuo vaikystės bėgiojau su krepšiu per pažįstamas miškelis ir mėgavausi bendravimu su gamta. Ištekėjau už bendraklasio, jo tėvai gyvena netoli mano mamos, bet kitoje gatvės pusėje, o iš jų sklypo nėra išėjimo prie upės ir miško. Todėl kai atvažiuojame iš miesto, apsistojame pas mamą.
Nuo tam tikro laiko mano mama labai pasikeitė, ar tai dėl amžiaus, ar dėl pavydo vyrui, bet mūsų atostogos dažnai imdavo virsti susipykimu. Buvo vis sunkiau ir sunkiau viską išspręsti taikiai. Kai kelis kartus buvome apsistoję pas vyro tėvus, mano motina ir ten sugebėjo pradėti ginčą, šį kartą su savo sutiktąja, apkaltinusi ją, kad jos namuose dirba du vyrai ir kad mano motinos vyras seniai miręs. Jos uošvė netylėjo, ir visa gatvė girdėjo, kaip jos viena kitai reiškė savo seniai kilusias nuoskaudas.
Po mėnesio, kai visi atvėso, mums su vyru kilo gera mintis – pasistatyti savo namą, kad niekas nieko neįžeidinėtų, būtų kur ateiti ir jaustumėmės kaip šeimininkai.
Sklypo klausimas buvo sprendžiamas gana ilgai, bet paskui, sudominus kaimo tarybos pirmininką, jis buvo išspręstas tiesiog pirmajame žemės komisijos posėdyje. Mano uošvis ir uošvė entuziastingai ėmėsi padėti mums statyti. Mano uošvio nuolat nebūdavo mūsų statybų aikštelėje, o uošvė tam visiškai neprieštaravo.
Prieštaravo tik mano motina. Ji ateidavo, stovėjo virš mūsų, patarinėjo, kritikavo tai, kas jau buvo padaryta, žodžiu – ir čia ji mums nedavė ramybės. Taip ir statėme į jos komplimentus.
Po metų namas buvo pastatytas, tikėjomės atsikvėpti iš palengvėjimo, bet taip nebuvo! Mama neatsisakė savo vizitų, priekaištavo mums dėl savanaudiškumo, sako, dabar nematėme jokios pagalbos. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad vyras visada atlikdavo visus sunkius vyriškus darbus jos žemėje – pjaudavo, ruošdavo malkas, taisydavo stogą ir t. t.
Vieną dieną mama, pamačiusi, kad mūsų nesulaukia, pasakė:
– Kodėl jūs apskritai čia ateinate? Sėdite savo miestelyje ir badote žmonėms akis, vargšai dačų savininkai!
Tai buvo paskutinis lašas mano vyro kantrybės taurėje. Jis ramiai priėjo prie uošvės, bet kažkas jo ramybėje privertė motiną pasitraukti prie durų:
– Kas tu toks, svaini…?
– Nieko, brangioji mamyte! Ar tu turi savo namus? Gyvenk ten. Daugiau čia neik, nebent mes tave pakviesime. Nustok valgyti mūsų smegenis, leisk mums bent savaitgalį pailsėti. Jei reikės pagalbos, skambink mums, jei kils gaisras, mes atvažiuosime!
– Apie ką jūs kalbate? Apie kokį gaisrą?!
Su šiais žodžiais mama beveik išbėgo pro duris. Sunkiai sulaikiau juoką, stebėdama, kaip mama, apsidairiusi aplinkui, greitai nuėjo prie vartų. Mano vyras, nusiraminęs, skėstelėjo rankomis:
– Atsiprašau, gal su tuo gaisru ir persistengiau…
– Ne, kaip tik!
Ir mes juokėmės kartu, prisiminę mamos veido išraišką. Nuo tada mūsų naujuose namuose buvo ramios dienos. Mama mūsų nelanko, ji priima mano vyro pagalbą, bet bendrauja tik “taip/ne”. Ji tikriausiai vis dar prisimena gaisrą…
