Nemėgstu prisiminti šios dienos, bet noriu pasidalyti savo istorija su jumis. Įprasta diena. Su šeima važiavome į kaimą. Pailsėti ir atšvęsti mūsų vestuvių metinių. Atvykome į mišką. Kol buvo ruošiamas šašlykas, vaikščiojome ir rinkome rudeninius lapus.
Grįžome prie automobilio. Nusprendžiau sūnų pamaitinti varške. Jis suvalgė šaukštą ir atsisakė. Buvo gaila ją išmesti – pabaigiau. Maždaug po pusvalandžio pasijutau blogai. Visą iškylą praleidau gulėdama automobilyje.
Kai grįžome namo, vyras pamaitino mane tabletėmis. Bet nuo jų man nepasidarė geriau. Jis nusprendė iškviesti greitąją pagalbą, kad ir kaip priešinausi. Medikai primygtinai reikalavo hospitalizuoti. Labai būčiau norėjusi, kad vyras važiuotų su manimi, bet jis turėjo likti su sūnumi.
Labai nerimavau, ar jie sugebės susitvarkyti, nes kūdikis buvo ant HF. Jis nevartojo jokios košės ar kito žmogiško maisto. Paskambinau mamai ir paprašiau, kad ji po valandos mane pasiimtų iš ligoninės. Gavau tokį atsakymą:
– Aš naktį niekur nevažiuosiu! Jūs galite pasirūpinti savimi.
Niekam nerūpėjo, kas atsitiko, su kuo buvo mano sūnus, kaip jaučiuosi. Ligoninėje man padarė ultragarsą, atliko keletą tyrimų ir nustatė diagnozę. Apendicitas. Telefonu įspėjau vyrą apie skubią operaciją ir pasakiau, kad informuosiu juos.
Iškart po operacijos ėmiau prašyti telefono, kad galėčiau paskambinti namo. Vyras pasakė, kad mano sūnus verkia, yra alkanas. Nėra mišinio – turime eiti į parduotuvę. Bet niekas nenori atnešti maisto ar prižiūrėti kūdikio.
Paskambinau tėvui ir pradėjau tiesiog maldauti, kad jis padėtų mano vyrui. Jis nusileido. Jis atnešė mišinuką ir barė:
– Jis pasakė: “Nepasitikėk manimi daugiau!
Visomis dienomis niekas iš giminaičių net nebuvo atėjęs aplankyti mano vyro. Jis pats tvarkėsi su sūnumi. Trečią dieną Andrejus paskambino motinai, ir ji atskubėjo iš kito miesto. Ji jam labai padėjo, net atvažiavo aplankyti manęs į ligoninę. Bet būtų buvę geriau, jei ji nebūtų atvažiavusi. Kai ji atvežė sūnų, jis ištiesė man ranką. Mano uošvė tai pakomentavo:
– Mama tave paliko, ar ne?
– Kodėl tu taip pasakei? Aš esu ligoninėje, – sušukau.
Buvau sukrėsta to, ką ji pasakė. Ji buvo kandžių žodžių meistrė, bet neturėjau kito pasirinkimo – be giminaičio pagalbos mano vyras negalėjo susitvarkyti. Labai pavydžiu tiems žmonėms, kurie turi stiprų ryšį su tėvais. Visada svajojau sukurti normalius, meile ir supratimu grįstus santykius su savo giminaičiais. Bet – deja.
