Kai susipažinau su savo vyru, man jau buvo per 30 metų. Prieš tai jau turėjau santykių su vyrais, bet viskas nesusiklostė. Nuo 26 iki 30 metų buvau viena, vieniša moteris, kuri dieną ir naktį dirbo, stengdamasi uždirbti daugiau nei pakankamai, kad galėčiau nusipirkti namą. Ir aš jį nusipirkau. Džiaugsmui nebuvo ribų, nes visą gyvenimą pasikliaudavau tik savimi. Na, o po dvejų metų sutikau savo vyrą.
Pasakyti, kad mus siejo kokie nors neįtikėtini jausmai, beprotiška meilė – ne, tai buvo ne tai. O apie kokią romantiką galima kalbėti, kai tau jau per 30 metų. Noriu gyventi ramų, patogų gyvenimą ir, pageidautina, su vyru, kuris nekeltų papildomų problemų. Žodžiu, Tolja man atrodė būtent toks. Ramus, saikingai linksmas. Taip, žinoma, nelaimė, kad jis neturėjo savo būsto. Bet aš nebuvau godus – paėmiau jį į savo teritoriją, ir jis atrodė viskuo patenkintas.
Be to, ne kiekvienam vyrui pasiseka sutikti moterį, kuri iš karto turės butą. O čia nereikia mokėti nuomos mokesčio, gyveni ramiai, kol santykiuose viskas gerai. Taip gyvenome septynerius metus. Niekada neturėjome vaikų. Vėlgi, aš buvau labai užsiėmusi darbu, mano vyras taip pat. Jis dirbo visą dieną, o paskui grįždavo namo tik miegoti. Kokie vaikai? Apie tai, žinoma, pagalvojau, bet gal kiek vėliau. Ypač šiais laikais, juk kūdikio galima susilaukti ir sulaukus 50-ies, jei tik yra pinigų.
Ir štai prieš savaitę ramiai sėdėjome prie stalo, pusryčiaudami. Ir vyrukas manęs tiesiai šviesiai klausia. Kada ketini mane užregistruoti pas save. Jis sako, kad reikia išsikraustyti iš mano mamos, kad ji mažiau mokėtų už komunalines paslaugas. Jis gyvena su manimi jau septynerius metus. Todėl pasakiau jam, kad dar niekada to nedarysiu. Mes dar negyvenome kartu pakankamai ilgai, kad galėčiau jį užregistruoti. O kokia prasmė? Mano būstas yra mano – noriu jį įregistruoti, nenoriu – ne. Kam tai rūpi. Jis galėjo nusipirkti savo būstą. Juolab kad jo atlyginimas buvo padorus, didžiąją dalį jis arba kažkur atidėdavo, arba ką su juo darė – nežinau. Niekada nesidomėjau. Pinigus kaupdavome būtiniausiems dalykams, o su likusia algos dalimi darydavome, ką norėjome.
Šiaip ar taip, po to pokalbio jis išėjo į darbą ir vakare negrįžo namo. O ryte jis man parašė SMS žinutę, kad teikia skyrybų prašymą. Priežastis buvo ta, kad aš juo nepasitikėjau. Taigi štai tokios naujienos. Vis dar negaliu patikėti, kad mano vyras taip pasielgė. Ne dėl to, kad juo nepasitikiu. Gyvenime visko nutinka ir nėra jokios garantijos, kad mes su juo būsime kartu visą gyvenimą. Nesiruošiu su niekuo dalytis savo butu. Labai sunkiai dirbau, jis mano. O kadangi mano vyrukas buvo su manimi tik dėl to, tegul eina.
