Mes susituokėme ne per seniausiai. Mano vyras beprotiškai mane myli. Ir dėl to nekiltų jokių abejonių, jei ne jo veiksmai prieš vestuves. Ir tai net ne dėl neištikimybės. Tai kur kas rimčiau, galima sakyti, keista.
Manau, kad taip nutiko dėl to, kad per daug rūpinausi. Per daug jį garbinau, per daug mylėjau ir viską jam atleidau. Žinoma, jis priprato prie tokio požiūrio, ėmė labiau pasitikėti savimi ir jo savivertė išaugo. Tikriausiai įsivaizdavo, kad vos spragtelėjus pirštu bet kas prieš jį puolė ant kelių. Nors vargu ar jis yra labai paklausus tarp kitų… Kažkas kitas netoleruotų jo nusižengimų ir aklai juo pasitikėtų.
Neilgai trukus iki vestuvių jis norėjo pabūti vienas, išvykti atostogų ir pasiruošti vedybiniam gyvenimui. Niekuo negalėjau padėti, todėl susitaikiau ir su tuo ir išleidau jį į kelionę.
Kaip jis man vėliau pasakojo, nusprendė pabėgti nuo civilizacijos ir būti ten, kur nėra interneto ir telefono. Jis išvyko vienas į kalnus pasigrožėti gamta. Aš likau viena, iš visos širdies dūsaudama. Kiekvieną minutę laukiau jo sugrįžtant ir beprotiškai jo pasiilgau.
Po savaitės jis grįžo. Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime. Pasveikinau jį su visa šiluma ir meile, kokią tik galėjau sukaupti. Paruošiau jam skaniausių kulinarinių patiekalų.
Kitą dieną prasidėjo kažkas keisto. Jis pradėjo labai dažnai išbėgti į prieangį, nors pats buvo nerūkantis. Bet paskui jis ėmė išeiti iš namų po kelis kartus per dieną įvairiais pretekstais. Vieną dieną išėjo į parduotuvę ir pašto dėžutėje rado laišką. Jis atrodė kaip paprastas popierinis laiškas. Jis buvo adresuotas man nuo jo ir išsiųstas, kai jo nebuvo namie. Tačiau tai, kas jame buvo parašyta, mane labai sukrėtė. Jis rašė štai ką:
“Sveiki. Daugiau nebenoriu tavęs apgaudinėti. Tu nesi man tinkamas žmogus. Ir nenoriu su tavimi praleisti likusio gyvenimo. Vestuvių nebus. Atleisk man, neieškok manęs ir neskambink. Aš pas tave negrįšiu”.
Toks trumpas, lakoniškas ir žiaurus…
Tik dabar man nušvito, kad jis visą laiką bėgo tikrinti pašto dėžutės. Tyliai sunaikinau laišką, neištaręs jam nė žodžio, nesudarydamas įspūdžio, kad kas nors nutiko. Bet kaip galiu gyventi su žmogumi, kuris neturi jokio noro būti šalia manęs? Kodėl jis susituokė ir apsimetė, kad viskas gerai?
