Nuo pat vaikystės dievinau savo tėvų šeimos struktūrą. Abu mano tėvai, tėtis ir mama, yra kariškiai, todėl mūsų šeimoje visada viskas buvo aišku. Pinigus šeimai jie dalydavosi po lygiai, o butą uždirbdavo kartu. Niekas niekada nevengdavo atlikti namų ruošos darbų ar “pamainos” prižiūrėti vaikus. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis mama ir tėtis niekada neturėjo jokių konfliktų. Jie vienodai dalijosi visomis pareigomis, todėl nebuvo dėl ko ginčytis.
Taigi kai užaugau, aiškiai žinojau, kad savo šeimoje noriu lygiai tokios pat tvarkos. Buvau pripratęs prie aiškumo ir lygybės. Taigi ieškojau vyro, kuris sutiktų su tokiais santykiais. Savo vyrą sutikau būdama 24 metų, susitikinėjome metus, tada jis paprašė manęs tapti jo žmona.
Žinoma, iš karto dėl visko sutarėme. Prie šeimos biudžeto prisidėsime po lygiai, pagal iš anksto nustatytą sumą. Vienodai investuosime pinigus, kad galėtume kur nors nuvažiuoti, ką nors nusipirkti namuose, pavyzdžiui, baldus, o ant vaiko irgi prisidėsime. Kadangi su vyru gyvensime bute, didžiąja dalimi komunalinių mokesčių mokėjimo rūpinsiuosi aš.
Na, o likusius pinigus iš mano atlyginimo išleisime kiekvienas savo nuožiūra. Ir žinote, pirmuosius šešerius metus mums viskas buvo aišku, viskas buvo taip, kaip nusprendėme. Netgi buitines pareigas pasiskirstėme ir kiekvienas atliko savo funkcijas, kai reikėjo. Nė vieno konflikto per šešerius metus, turint omenyje, kad turėjome ir vaiką, kurį prižiūrėjome “pamainomis”. Ir viskas būtų ėjęsi labai gerai, esu tikra. Tokia sistema veikia, jei ne žmonės iš šalies. Kartą pas mus atvažiavo mano uošvė ir ėmė viską pasakoti mano vyrui, sakydama: “Kaip atrodo butas? O kaip jis atrodo? Butas panašus į butą. Bet mano uošvei butas atrodė baisiai – seni tapetai, sovietiniai baldai, jame buvo neįmanoma gyventi. Mano uošvė išvažiavo, vyras man nieko nesakė.
Po poros dienų atėjo keli mano vyro draugai ir viena ponia taip pat spėjo kažką pasakyti apie mūsų remontą, kad butas atrodo senas. Po tokio apsilankymo mano vyras buvo ne savimi, įsiutęs pradėjo ant manęs šaukti, kad per šešerius gyvenimo metus net nepasivarginome padaryti remonto. Na, kodėl aš? Butas yra jo, o pinigų jam visada likdavo iš atlyginimo. Ir taip jis man davė – sako, imkime kreditą buto remontui. Bet ko man reikia? Man jo nereikia – namas ne mano, kodėl turėčiau ten investuoti? Bet mano sutuoktinis primygtinai reikalauja. Viena vertus, nenoriu prarasti santykių. Kita vertus – kas bus, jei išsiskirsime, o aš išleidau tiek pinigų jo remontui. Kaip turėčiau elgtis?
