Taip maniau ir anksčiau, bet dabar galutinai tuo įsitikinau. Šiandiena man įrodė, kad turiu tik vieną tikrą draugą – Robertą, o kiti tėra pažįstami. Tiesą sakant, stengiausi nesuartėti nė su vienu iš šių žmonių. Jie tėra mano pažįstami. Žinau, kad šiais laikais tarp žmonių vyrauja abipusiai quid pro quo santykiai. Tame nėra nieko blogo.
Toks bendradarbiavimas ypač naudingas darbo vietoje. Tačiau kalbant apie draugystę, negali būti jokių mainų ir prekių rinkos požiūrio. Ką tik grįžau namo, suskambo telefonas. Skambino vienas, kaip anksčiau maniau, geras draugas. Tiesa, tądien teko nusivilti savo pažįstamais.
– Labas!” – labai draugiškai pasisveikino mergina.
Mano kompanionės vardas buvo Sara.
– Sveiki, Sara! – pasakiau ištraukdama daiktus iš krepšio.
– Ar nepamiršai mano suknelės? – atsakė ji.
– Apie kokią suknelę kalbi? – paklausiau suglumusi, nes neprisiminiau, kad būčiau ką nors žadėjusi.
– Apie mano, kada ją pasiimsi? Iki pat Naujųjų metų vakaro negalėjau tavęs rasti, o ji vis dar kabo.
Tuomet man tapo aišku, kodėl ji man paskambino. Sara norėjo, kad pakeisčiau jos suknelę. O kadangi buvau kuriam laikui išsikraustęs, visi mano daiktai buvo ten, įskaitant ir tą, kurią perdirbau kitam žmogui. Dėl to daugiau jokių užsakymų nepriėmiau. Šiuo metu negalėjau siūti.
– Sara, kol kas nepriimu užsakymų ir nesiuvu, – atsakiau. – Taigi šį kartą negaliu padėti.
– Kaip tai yra? – Laukiau tavęs daugiau nei mėnesį, o dabar net nepriimi užsakymų?
– Sara, eik pas geresnį meistrą, jų mieste turime pakankamai, – draugiškai patarė mano palydovė, nekreipdama dėmesio į jos nepasitenkinimą.
– Ar bent žinai, kiek kainuos meistro darbas? – Su pasipiktinimu balse atsakė ji.
Dėl tokio įžūlumo nežinojau, ką atsakyti. Pasirodo, galiu paprašyti paslaugos už nieką, o paskui net priekaištauti dėl kažko. Jai jos reikia skubiai, o mano aplinkybės nerūpi. Tai nuostabus požiūris. Buvau nepaprastai pasipiktinęs.
– Vadinasi, turiu teikti paslaugas nemokamai? Argi taip viskas ir vyksta? Ir jūs galite mane kaltinti, kad negaliu įvykdyti jūsų reikalavimų? – Pasakiau ramiai.
– Kodėl taip greitai man priekaištaujate? Aš jums nepriekaištauju. Tu neteisingai mane supratai, – pasakė Sara.
– Ne, aš supratau teisingai. Negalėjai suprasti teisingiau. – Pertraukiau jos tiradą, kuri skambėjo kaip veidmainiškas bandymas pasiteisinti. Jos žodžiai buvo paskutinis lašas.
– Nuo šios dienos privalai prisiminti ir pasakyti savo draugams, kad daugiau niekada nieko neperšoksiu nemokamai. Kaina bus ne mažesnė nei meistro ateljė. Jokių pažįstamų nuolaidų.
Telefonu daugiau nei minutę tvyrojo tyla. Sara aiškiai mąstė apie tai, ką išgirdo. Bet tada ji pagaliau suprato, kad nemokamas pasiūlymas baigėsi. Mergina ėmė šaukti į vamzdį:
– Saha: “Tai ne tai, ką daro tikri draugai.
– Sara, ar atsiverstum žodyną, nors tau užtenka Vikipedijos, ir perskaitytum, kad tai reiškia draugystė, draugai ir būk draugė! – Atsakiau į jos pasipiktinimą.
Po mano patarimo Sara tiesiog išjungė telefoną. Tai gerai, – palengvėjo ir atsipalaidavau. Vienu veltėdžiu mažiau bus. Jei ši draugė būtų buvusi protingesnė ir užuot pasipiktinusi mandagiai paprašytų, būčiau pasistengusi viską padaryti už ją. Bet kai girdi tokias įžūlias pastabas ir priekaištus, prarandi bet kokį norą padėti žmonėms.
Norėčiau, kad Sara greičiau paskleistų žinią, jog dabar nieko nesiuvu nemokamai. Tikiuosi, kad nė viena jos draugė nebeskambins man su skundais ir prašymais. Dabar galiu užsiimti savo kur kas svarbesniais reikalais. Važiuoju su tėčiu pasiimti sesers ir jos daiktų. Puiku, kad jis gali man padėti, nes man nepavyks visko sutalpinti.
