Emilija įlipo į autobusą stotelėje, kaip ir turėjo. Autobuse buvo tik viena vieta – šalia vyro, kuris atrodė šiek tiek vyresnis už ją. Mergina iš pradžių nekreipė daug dėmesio į savo palydovą. Jai iki kelionės pas tėvus buvo likusios septynios valandos, o galvoje sukosi daugybė įvairių problemų, kurias reikėjo skubiai išspręsti.
Emilija patogiai įsitaisė ir autobusas pajudėjo. Po poros minučių jos nosis ėmė gaudyti lengvą muskuso ir stipriai skrudintos kavos aromatą. Kvapas buvo toks maloniai karstelėjęs, kad merginos galvoje iškart ėmė ryškėti prisiminimai.
Vasara, karštis, jai buvo septyniolika, šalia jos mylimiausias vaikinas Robertas, kuris kvepėjo lygiai taip pat. Jie gulėjo ant žolės prie upės, bučiavosi, virš galvos švietė žvaigždėtas dangus, o Robertas kartkartėmis šnabždėjo jai į ausį, kad jie visada bus kartu, kad niekada jos nepaliks. Jis buvo jos pirmoji meilė – stipri, aistringa. Ji taip jį mylėjo, kad buvo pasirengusi atsisakyti net studijų, jo ateities, kad tik būtų šalia.
Tačiau likimas juos išskyrė. Robertas išėjo į kariuomenę ir daugiau pas ją nebegrįžo – ten, mieste, jis susirado merginą ir vedė. O Emilija liko su sudaužyta širdimi. Ji daugiau nebendravo su jokiais vaikinais, net po dešimties metų vis dar mylėjo Robertą, nepaisant jo išdavystės.
Sekundę Emilija pasuko galvą ir pažvelgė į šalia sėdintį savo draugą. Ką? Jokiu būdu! Brunetas, mėlynos akys, rafinuota nosis ir putlios lūpos, aukštas. Šis vaikinas buvo toks panašus į Robertą, kad Emilijos širdis net ėmė plakti.
-Atleiskite, ar jūsų vardas ne Robertas, ar neatsitiktinai? -Drąsiai atsisuko į vaikiną.
-Ne, aš Džeisonas. – Pasukęs galvą, vaikinas atsakė, kad Emilijai nusišypsojo. Jis atrodė lygiai toks pat kaip tas, kurio atvaizdą ji iki šiol nešiojosi širdyje. -Mergaite, koks tavo vardas?
-AŠ, AŠ… -Emily kelias sekundes buvo be žodžių. Tada ji susitvardė ir atsakė. – Aš Emilija, malonu susipažinti.
-An man labai malonu su tavimi susipažinti. Emili, tu taip panaši į tą pačią merginą. -Džeisonas vėl nusišypsojo.
-Taip? -Kurią?
-Mano meilė, mano pirmoji meilė, žinoma. Mes su ja išsiskyrėme negražiai. Ji susirado kitą vaikiną, o aš jau dešimt metų negaliu išmesti jos iš galvos. Ir štai jūs čia, štai taip susitikę. Vis dar negaliu tuo patikėti. -Džesonas kalbėjo taip nuoširdžiai, o iš šiek tiek paraudusio veido galėjai suprasti, kad jam net pakilo kraujospūdis. Tikriausiai nuo prisiminimų.
-Atrodė, kad jis yra nuostabus. Turiu lygiai tokią pačią istoriją kaip ir tu. Tu taip pat atrodai kaip mano pirmoji meilė, kurią turėjau prieš dešimt metų. Vis galvoju, ar tikrai taip atsitiko?
-Žinai ką, Emilija? Apsikeiskime numeriais ir pabandykime bendrauti?
-Darykime tai.
Jaunuoliai pradėjo šnekėtis. Bet kaip baigsis jų istorija? Galbūt likimas jiems suteikė antrą šansą, nors ir su kitais žmonėmis, kurie tokie panašūs į jų buvusius. Juk atsitiktinumų nebūna, ar ne?
