– Ji nukrito man ant galvos! Aš irgi turiu jai duoti kambarį, – negalėjo nusiraminti Melisa.
Kiti gyvena su anūkais, o ji pareikalavo atskiro miegamojo! Ji nenorėjo nei gaminti, nei valyti. Matote, ji nebuvo namų šeimininkė. Tiesiog visą dieną mezgė kojines ir žiūrėjo muilo operas. Ji anūkės nemaitino ir neskyrė jai jokio dėmesio. Daugiausia, ką ji galėjo padaryti, tai sušukuoti jai plaukus.
Netrukus ji susipažino su kaimyne, kuri turėjo penkerių metų anūką. Jos pradėjo kartu vaikščioti po mišką ir parką. Pasiėmusios pledą ir užkandžių, jos kvėpavo grynu oru. Kartu su jomis ėjo ir anūkai. Jie bėgiojo žolėje, statė namelius iš pagaliukų ir rinko uogas. Seneliams močiutės nebuvo našta – jie žaidė patys. Jos neėmė svetimų vaikų, bijojo atsakomybės.
– Pasiimk savo močiutę ir eikime kartu! – vis kartojo jie.
Bet kitos močiutės turėjo pakankamai rūpesčių. Jos gamino maistą, tvarkėsi, ėjo į namelį – neturėjo laiko sėdėti laukymėje.
Netrukus Melisa prie visko priprato. Nors močiutė namuose nepadėdavo, ji prižiūrėjo anūkę. Dukra augo ramiai, nes jai nereikėjo jokio dėmesio. Pasipūtusi, gerai prižiūrėta, mergaitė žinojo daugybę pasakų ir mokėjo gražiai reikšti mintis. O ryšys su močiute buvo labai stiprus. Močiutės kambarys buvo visiškai švarus, to ji mokė ir anūkę. Pasakojo jai, kaip svarbu skalbti sukneles, šukuoti plaukus, plauti veidą.
– Namuose taip pat mėgo švarą. Stalčiai yra tarsi kišenės. Visada viskas savo vietoje. Ir grindys taip pat turi būti švarios. Numetei paklodę, ir jis susinervino. Popieriaus gabalėlis jį kutena, bet neturi rankų draskyti, – čirškėjo močiutė.
– Senelė, ar grindys ką nors jaučia? O sofa? Ar mes jam irgi trukdome? – Nustebusi mažoji anūkė.
– Ne, sofa turi savo darbą – saugoti mūsų miegą. Kiekvienas turi savo darbą. Aš, tavo tėvai, tu. Ir kiekvienas daiktas turi savo paskirtį.
Melisa visada stebėjosi savo uošve. Ji tarsi nieko nedarė, bet gyventi su ja buvo lengviau. Ir visi kaimynai pagarbiai elgdavosi su senute, klausdavo patarimų. Vieną dieną Melisa grįžo iš darbo anksčiau ir išgirdo, kaip senolės kieme aptarinėja savo uošvę.
– Aš turiu gerą uošvę. Ji viską namuose daro pati, man nepriekaištauja ir nekelia balso. Ji taip pat atneša į namus pinigų. Mano sūnui pasisekė. Džiaugiuosi, kad Dievas jam atsiuntė tokią žmoną, – sakė Melisos uošvė.
Melisa paraudonavo. Arba iš laimės, arba iš gėdos. Prieš atvykstant uošvei jiedu su vyru daug barėsi, o čia buvo idiliška. Pasirodo, jos giminaitė į jų namus atnešė ramybę ir laimę. Močiutė visus gyrė, niekada neprovokavo konfliktų, ir viskas klostėsi gerai. Ir jos dukra užaugo protinga. Mano tėvai negalėjo jos taip auklėti dėl laiko stokos. O štai ji skaito, rašo ir gerbia vyresniuosius.
– Galiu drąsiai sakyti, kad turiu geriausią pasaulyje uošvę. Ne uošvė, o tikra stebukladarė. Bijau pagalvoti, kaip būtume gyvenę, jei ji nebūtų persikėlusi gyventi pas mus, – šypsosi Melisa.
