Po žinios apie būsimas vestuves tėvai jautėsi įpareigoti dalyvauti pasiruošimo darbuose. Mamai patiko pati idėja rinktis meniu ir suknelę. O Jono tėvai daugiausia mokėjo, todėl jie taip pat norėjo mums padėti. Štai čia ir įvyko pražūtingas susidūrimas.
Mama ir mano uošvė nesutaria dėl skonio. Kai vienai patinka auksinės servetėlės ir staltiesės, kitai – mėlynos. Ir abi norėjo išrinkti man suknelę, o dėl to nesutarė. Mama primygtinai reikalauja aptemptos suknelės atvirais pečiais, o mano uošvė mano, kad man labiau tiktų pūstas sijonas ir didžiulės rankovės. Mano nuomonė jų visai nedomina, nors galiausiai stengiuosi rinktis arba kažką tarpinio, arba visai nesirinkti, nes vienai iš jų tai gali patikti.
Mūsų tėvai irgi kovoja. Nežinau, dėl kokios priežasties, bet Džonas vis dažniau jais skundžiasi, kai reikia mums trims leisti laiką kartu.
Likus dviem mėnesiams iki tikrosios šventės, kai atėjo laikas spausdinti ir išsiųsti kvietimus, abi mamos norėjo to imtis pačios. Darbą joms padalinau po lygiai, kad nė vienos nepalikčiau nuošalyje. Ir štai mano mama supainiojo adresus ir vardus, kai kuriems svečiams išsiuntė ne to vardo kvietimus. Mano uošvei, žinoma, tai džiaugsmas, bet mano mama pyksta ir dar nori, kad ją ginčiau, nes esame giminaitės. Taigi jos jau amžinai ginčijasi ir nori į tai įvelti mane.
Man nebesinori švęsti, ypač kai Jono tėvai primena, kad jie investuoja daugiau pinigų. Jie tarsi kiša mūsų šeimai nosį, kad atrodytume skurdesni. O mano mama stengiasi kaip įmanydama, bet jai vis tiek nelabai sekasi.
Šiaip ar taip, geriau neleisti mano giminaičiams prie tokio preparato. Ir jie kovos, ir kitus į tai įtrauks.
