“Kas vis dėlto vyksta? – pagalvojau, nenoriai išlindusi iš po šilto pleduko.
Buvo šeštadienis. Mano vyras buvo išvykęs pas savo motiną padėti jai. Ji buvo nepajėgi pati atitirpdyti šaldytuvo. Artiomas grįžo labai greitai. Tai iš karto man sukėlė nerimą.
– Kur tu esi? Liza! Ateik ir pasiimk svečius! – Per miegus išgirdau savo uošvės balsą.
“Ką ji čia daro?” – Pagalvojau, kad labai nenoriai išlipau iš po pledo.
Paaiškėjo, kad uošvė buvo ne vienintelis svečias. Iš paskos žvelgė mano vyro sūnėnai.
Mano vyras tylėjo ir labai kaltai žiūrėjo į mane.
– Einu pro šalį! – įsakė mano uošvė savo anūkams. – O jūs eikite ir padėkite kraustytojams! Juk jiems mokama už valandą! Tegul jie greitai viską iškrauna ir suneša!
Sūnėnai ėmė bėgioti po butą. Mano vyras išėjo. O mano uošvė apkabino mane ir pasakė:
– “Eime, Lizočka! Mums reikia su tavimi pasikalbėti.
Aš buvau labai sutrikusi taip staiga pabudusi. Ir nieko negalėjau suprasti: kodėl mūsų bute pasirodė vyro sūnėnai, pasirodė mano uošvė ir kažkokie kraustytojai?
Man nepatiko tai, kas vyko mano bute. Mano uošvė pastatė virdulį ir paklausė manęs:
– Ar nori arbatos, ar kavos?
– Kavos! – Aš nustebusi atsakiau.
Mano uošvė elgėsi labai įtartinai. Paprastai ji su manimi visai nekalba. O jei ir kalbasi, tai tik įžeidinėja ir žemina mane.
– Ko vis dėlto nori? – tuoj pat paklausiau savo uošvės.
Bet mano uošvė neturėjo laiko atsakyti. Pasigirdo dūžtančio stiklo garsas. Aš ir mano uošvė puolėme į kambarį. Prie sudužusios vazos stovėjo mano sūnėnai.
– Tuoj pat sustokite! Įjunkite televizorių, atsisėskite ant sofos ir žiūrėkite animacinius filmukus! – pasakė mano uošvė. – Ar jūs mane suprantate?
– Taip, močiute, mes suprantame! – ir berniukai tuoj pat išbėgo į kitą kambarį.
Mano uošvė nuvalė atplaišas, o tada mes su ja nuėjome į virtuvę.
Bet tuo metu atsidarė lauko durys.
– Tai kur gi mes turėtume padėti lovą? – Kažkas paklausė.
– Ten, – atsakė mano vyras.
Išėjau į lauką pažiūrėti, kas vyksta.
Ten nebuvo lovos tiesiogine šio žodžio prasme, tai buvo vaikiškos dviaukštės lovos dalys, kur miegojo mano vyro sesers vaikai, tie patys sūnėnai, kurie ką tik sudaužė mano mėgstamiausią vazą.
– Kas, po velnių, čia vyksta? – paklausiau.
– Nesijaudink! Anečką paguldė į ligoninę mėnesiui ar dviem. O mano mama negali susitvarkyti su anūkais. Taigi jie kol kas liks su mumis!
– O kokioje ligoninėje yra Anečka? Ar liga, kuria ji serga, gydoma tik Tailande? – Paklausiau.
– O iš kur jūs žinote? – Mano uošvė nustebo.
Paėmiau telefoną ir atidariau puslapį Anya. Parodžiau nuotraukas, kuriose Anya skrenda lėktuvu. Paskui, kur ji ilsėjosi paplūdimyje.
– Ligoninėje? Aš irgi gulėčiau tokioje ligoninėje, ir ne tik kartą per metus!
– Matote, Anya paliko savo vaikus. Ji susirado sau vyrą, susikrovė daiktus ir išvažiavo.
– Ir kodėl tu man melavai? – Aš įsižeidžiau.
– Bet mes tikimės, kad Anija ateis į protą ir sugrįš.
– Jūs sutiksite priglausti vaikus, ar ne? – tarė mano vyras.
– Kas taip mano? Ir kodėl manai, kad aš apskritai sutiksiu? Jie yra nekontroliuojami! Jie sudraskys visą mano butą! Ir kas man tai atlygins?
– Mes esame tavo šeima ir mums reikia pagalbos! Tu turi mums padėti! Jūs galvojate tik apie pinigus! – Man sakė mano uošvė.
– Nuo kada aš tapau jūsų šeima? Pats sakei, kad aš esu niekas, kad esu niekas. Kas staiga pasikeitė? Nori mano pagalbos? Jei būtum paprašęs, gal nebūčiau atsisakiusi. Bet tu bandei meluoti! Aš nepadėsiu nei tau, nei tavo dukrai, kuri tiek metų mane žemino! Pasiimk savo anūkus, pasiimk savo dviaukštę lovą ir tučtuojau dink iš čia!
– Kaip tu gali tai padaryti? – Artiomas pasakė.
– Aš galiu! Visiškai galiu! Tai mano tėvų butas! Kas čia gyvens ir kas čia apskritai vyks, spręsiu tik aš! Ar pamiršai, kiek metų tavo motina ir tavo sesuo mane žemino? Jos apipylė mane purvu! Ar pameni, kaip Anija mokė savo vaikus keikti mane ir juokingai iš to juoktis? Ką gi, jos vaikai niekada negyvens mano bute! Jie turi močiutę ir dar turi tėvą! Turite 15 minučių pasiimti savo vaikus ir jų daiktus ir dingti iš čia visiems laikams!
Mano vyras išėjo su savo mama ir sūnėnais. Jis niekada negrįžo pas mane. Jis tik nusiuntė man žinutę, kad aš jį labai nuvyliau. O aš džiaugiuosi, kad jis išėjo ir negrįžo. Aš visai nenoriu turėti nieko bendra nei su juo, nei su jo šeima!
