– Marija, man reikia, kad prižiūrėtum Džoną. Paskirk jį su kuo nors. Mūsų namuose yra keturios našlės ir tiek pat išsiskyrusių! Ir visos maždaug jo amžiaus! Dėl ko vyrui liūdėti?
Išgirdusi paskutinį žodį Olivija numojo ranka ir pažvelgė į kaimynę.
– Aš nesu suvedžiotoja, Olivija, – atsakė Marija.
– Na, jis ne jaunikis, jis pensininkas, tai tiesa… – tęsė Olivija, – Bet vyras nuobodžiauja, vaikštinėja po kiemą, net neturi su kuo pasikalbėti.
– Taip, maniau, kad tu domiesi naujuoju nuomininku, o ne tik nerimauji!” – nusijuokė Marija, – Kas čia tokio, niekuo dėtas vyras tau neduoda ramybės? Arba… Palauk, gal tu pati turi į jį akį!
Olivija sudejavo.
– Marija, nagi! Ar tu išprotėjai?! Aš turiu Samą!
– Samas šiandien čia, o rytoj jo nebėra, – nusijuokė Marija, – Gerai. Aš atidžiau apžiūrėsiu naująjį nuomininką. Jis atrodo tikrai liūdnas. Jo vaikai, kaip suprantu, išsivežė jį iš kaimo arčiau savęs.
– Taip ir buvo… O dabar gyvenk, kaip gali…
…Vienu metu Marija užėmė geras vadovaujančias pareigas. Dabar ji išėjo į pensiją. Jos vaikai išsikraustė, jie dabar gyvena toli. Ji išsiskyrė su vyru, kai jauniausias sūnus dar mokėsi mokykloje. Kad nebūtų liūdna. Ji pradėjo lankyti bažnyčios chorą. Įsitraukė į visuomeninę veiklą. Ir gyvenimas ėjo toliau, grįžo į įprastas vėžes…
Kaip tik kalbėjomės su Olivija, kai į lauką išėjo Džonas.
– Labas rytas! – Marija pasisveikino su juo.
– Labas rytas, Marija…
– Matau, kad esi daug jaunesnė už mane.
Marija nusijuokė.
– Jaunesnė? Taip, toks pat kaip ir jūs, pensininkas.
Žodis po žodžio, pradėjome kalbėtis. Marija pakvietė Džoną į choro pasirodymą penktadienį. Ji parašė laiškelį ir paaiškino, kaip ten nuvykti. Vyrui spektaklis patiko, bet jis atsisakė dalyvauti mėgėjiškuose pasirodymuose.
– Aš čia nesu tavo padėjėjas. Niekada net nesu paėmęs į rankas jokio įrankio. Jei nori padėti vyriškame darbe, esi laukiamas. O tai… Aš nesu mėgėjas muzikos. Bet man patinka žiūrėti, kaip koncertuoja kiti.
Marija pagalvojo.
– Tau turbūt nuobodu visą dieną sėdėti.
– Nuobodu, – Džonas linktelėjo galva.
– Gal galėtum linksminti mano mergaites? Turiu moterų, kurios gyvena vienos. Joms tikrai nieko nereikia. Jos tiesiog neturi su kuo pasikalbėti. Anksčiau jos susirinkdavo prie įėjimo, bet nebeliko temų pokalbiams arba dėl kažkokių priežasčių nesutaria. Aš nežinau. Bet mums nuobodu, o aš neturiu laiko. Leisk man tave, Džonai, paimti savo padėjėju? Ar sutinki?
– Nemalonu eiti pas kitų žmonių moteris.
– Kodėl? Tu dirbi viešuosius darbus, taip sakant. Kažkam reikia padėti namuose, užsukti čiaupą, sutepti durų užuolaidas ir pasikalbėti.
– O, na, jei taip, gali…
– Aš tuoj ateisiu. Man irgi reikia pagalbos, – nusišypsojo Marija.
Ir tai buvo susitarimas. O Marijai tai dviguba nauda. Ir padėti, ir žmonės nenuobodžiauja.
Kažkokiu būdu Marija gavo bilietus į koncertą. Būtų nuėjusi pati, bet Džonas pažadėjo nusiųsti ją kur nors su vienu iš kaimynų. Proga buvo puiki.
Liza pažvelgė į bilietus, paskui į Mariją.
– Ak, Marija, man tai nepatinka.
– Kaip taip? Toks koncertas, nagi! – paprieštaravo Marija. – Aš labai norėčiau nueiti. Seniai norėjau tave supažindinti su Džonu, gal jis tau patiks. Jūs puikiai praleisite laiką. Mūsų amžiuje turime išeiti, kad palaikytume gerą formą, – Marija demonstratyviai ištiesino nugarą, o kaimynė atsakydama linktelėjo galva: – Tai gerai. Duosiu Džonui bilietus, jis vakare atvažiuos pas jus. Ar girdi?
– Taip, Marija, ačiū, – atsakė kaimynė.
Tada ji pasiuntė Džoną pas kitą kaimynę. Ji patarė kaimynei iškepti pyragų vaišėms. Jos vyras labai mėgsta pyragus, sakė ji. Kaimynė gūžtelėjo pečiais.
– Aš pati tešlos nekepu, tik perku. O kokie tie pyragai iš parduotuvės?
Marija padėjo ir čia. Ji kepė pyragus. Su grybais.
Kitą dieną Marija sutiko Džoną ir paklausė, kaip sekasi kaimynui.
– Jai sekasi gerai. Maitinau ją pyragais, – be entuziazmo pasakė vyras.
– Ar jie skanūs?
– Taip, – pagyrė Džonas, – su grybais. Mano mėgstamiausiais.
– O ir mano, – nusišypsojo Marija.
– Marija, – staiga tarė Džonas, – ar tik man taip atrodo, ar tu bandai mane užkalbinti? Šioms moterims tikrai nereikia mano pagalbos…
– Tikrai?” Marija skėstelėjo rankomis. “Jos visos suaugusios!
– O tu, Marija, ar neturi ką sutvarkyti?” – staiga paklausė vyras, pereidamas prie vardo.
Marijai tikrai reikėjo pataisyti lentyną spintoje. Ji apie tai pagalvojo.
– O…
– Nesigėdink. Viskas dėl žmonių ir nieko dėl savęs. Užsuksiu vakare, jei nebūsi užsiėmusi.
– Ne, ne, šiandien aš neužimta… – sumurmėjo Marija.
Ji net sutriko. Jai kilo netikėtas spėjimas.
Paprastai ji eidavo aplankyti ir išspręsti kieno nors problemų. Bet šiandien ji turėjo priimti svečią…
Marija dirbo virtuvėje, kai atėjo Džonas.
Jis stovėjo ant slenksčio su didžiuliu krepšiu.
– Kas tai?” Marija nustebusi pažvelgė į vyrą.
Ji nesuprato, kas vyksta.
– Nesijaudink, pasiėmiau viską, ką turėjau. Įrankius. Nežinau, ką konkrečiai tu turi daryti.
– A, a, a, a, a, a, a, a, a, – pasakė Marija ir įsileido svečią.
Gerdami arbatą ir pyragą jie ilgai juokėsi ir juokavo, kol Marija prisiminė:
– Aš mačiau tave su tuo maišeliu…
– Ką?” – Jonas staiga rimtai pažvelgė į ją. – Marija, tu mane vis užkalbindavai, užkalbindavai, o buvai viena. Ir tu man iškart patikai. Ir aš valgiau tavo pyragus pas kaimynus, tiesa? Ir norėjau eiti su tavimi į koncertą, bet Lisai vis tiek nepatiko. Ir vis dėlto…
– Neužbėkime įvykiams už akių, mums gera, – nusijuokė Marija.
– Gerai, – pasakė Džonas, – bet manau, kad nesu tau abejingas… Ir aš tau taip pat patinku, ar ne?
Marija paraudonavo. Tada ji nežinojo, ką atsakyti…
…O po šešių mėnesių visas namas buvo dviejų pagyvenusių vienišų žmonių vestuvėse…
