Šiais metais su Deividu (mano vyru) pagaliau nusipirkome nuosavą būstą. Dviejų kambarių butą, ir dar naujame name, oi, daug darbo ir nervų mums tai kainavo. Tačiau būstas jau yra – ir tas laimingas.
Faktas, kad butas nėra įrengtas. Vadinasi, nemažai reikia stengtis, kad jis būtų Dievo akyse. Taigi nusprendėme, kad pirmiausia reikia pakabinti ant langų normalias užuolaidas. Dėl užuolaidų kreipėmės į vyro seserį. Ji siuvo ir iš esmės yra puiki šios srities profesionalė.
Nusprendėme iš karto siūti užuolaidas visiems langams. Atėjau pas Samantą į kabinetą, papasakojau, ko ir kaip noriu, kokios spalvos. Mes tarsi susitarėme, ji suprato mano norus. Ir taip savaitę laukiau savo užsakymo.
Koks buvo mano nustebimas ir šokas, kai atvykome pas Samantą pasiimti užuolaidų. Spalvas ji parinko savo nuožiūra, vienos užuolaidos net metras netiko. Į mano pasipiktinimą, kaip galima taip daryti, Samanta nusijuokė ir pasakė, kad ta spalva būtų geresnė. Na, rengti skandalo nenorėjo, bet aš jai pasakiau, kad būtų geriau, jei ji įsiklausytų, ko nori klientai. Priešingu atveju gali prarasti verslą.
Turėjau atiduoti vieną iš užuolaidų, kurios buvo skirtos salės mamai. Vis dėlto jos man netiko, net ir pagal apimtį. Tada po kurio laiko mamai teko siūti suknelę. Ji ėjo į įmonės vakarėlį Naujųjų metų proga. Vėl kreipėmės į Samantą. Mama paskambino ir pasakė man:
-Aš jai paskambinau, paprašiau pasiūti man suknelę. O ji man pasakė, kad tu (mano dukra), per daug išranki ir jai darbas su tokiais klientais nemalonus. Ir todėl nedirbs su tavo giminaičiais.
Aš buvau priblokšta. Kaip taip, galėjo man tiesiai pasakyti. Bet ne, kiekvieną kartą, kai susitikdavome, Samanta šypsojosi ir maloniai kalbėjo. Ji vis kalbėjo apie mūsų nuostabią giminystę.
Tokie jau tie giminaičiai, su “juoda burna”.