Noriu papasakoti apie tai, kas dabar vyksta mūsų šeimos gyvenime. Mano vyras turėjo močiutę. Prieš mirtį ji pažadėjo savo didelį trijų kambarių butą užrašyti mano vyrui.
Mes nesupratome, kodėl ji paveldėtoju pasirinko mano vyrą. Juk ji turėjo daug kitų vaikų ir anūkų. Bet kažkodėl ji pasirinko jį kaip paveldėtoją. O daugelis jos vaikų ir anūkų turėjo būsto problemų. O mes jau buvome sumokėję hipoteką ir turėjome savo būstą. Bet mano močiutė turėjo savo būdą. Ji sakė nenorinti, kad butas būtų parduotas. Ji visai nenorėjo, kad ten kas nors keistųsi.
– Tu ateisi čia gyventi, kai aš mirsiu. Bet nieko nekeiskite! Tegul viskas bus taip, kaip buvo, kai buvau gyva!
Senelė buvo labai griežta moteris ir visi šeimoje jos bijojo: vaikai, anūkai ir proanūkiai. Žinoma, sprendimas dėl buto visus sukrėtė. Visi piktinosi ir šnabždėjosi, bet niekas nedrįso jai garsiai paprieštarauti. Taigi močiutė sudarė dovanojimo sutartį mano vyrui.
Po to ji gyveno dar dvejus metus, o paskui mirė. Po laidotuvių mes su vyru persikėlėme į jos butą. Nuo to laiko praėjo penkeri metai, bet mes vis dar negalime jame padaryti remonto. Nors daug kartų bandėme tai padaryti.
Ir man, ir vyrui iš močiutės buto į darbą važiuoti daug arčiau nei iš mūsų buto. Man labai patinka močiutės butas. Taip tikėjausi, kad kai persikraustysime, padarysime ten gerą remontą ir nupirksime naujus baldus.
Bet, deja, mums tai nepavyko. Vos tik pradedame apie tai kalbėti, mūsų gyvenime prasideda baisi juoda juosta. Toks juodas, kad mes ilgam pamirštame apie remontą.
Iš pradžių pavogė mūsų pinigus, paskui mūsų butą, už kurį jau mokėjai paskolą, užliejo kaimynai, paskui aš atsidūriau ligoninėje, paskui vyras neteko darbo. Apie kokį remontą galėjome kalbėti? Turėjome laiko tik spręsti problemas, kurios baisiais kiekiais krito ant mūsų galvų.
Laikas bėgo. Mano vyras susirado kitą darbą. Išsprendėme buto remonto problemas. Gavome premiją. Ir štai vieną vakarą sėdėjome su vyru virtuvėje, vakarieniavome. Ir jis sako: “Ką jūs darote?
– Vyras sako: “Jau pradėkime daryti remontą! Šį savaitgalį nueikime į parduotuvę ir išsirinkime visas tam reikalingas medžiagas!
Aš sutikau. Ir tą patį vakarą nukrito vonioje ir susilaužė ranką. Kai vyrui uždėjo gipsą ir grįžome namo, jis man pasakė:
– Aš suprantu! Visa tai daro močiutė! Ji nenori, kad mes ką nors keistume jos bute!
Aš buvau tiesiog šokiruota. Taip, šis butas anksčiau buvo puikios būklės. Bet nuo to laiko praėjo daug metų. Langai jau buvo baisios būklės, baldai seni, šviestuvai seni. Parketas jau buvo sunykęs.
Ir visur daugybė krištolo! Kartą su vyru pabandėme bent kilimus ir krištolą sudėti į sandėliuką. Bet tuoj pat patekome į bėdą: sugedo skalbimo mašina, paskui sugedo ir televizorius, tada aš praradau raktus, o jis – dokumentus. Vos tik padėjome krištolą į vietą, viskas mūsų gyvenime iškart pagerėjo.
Tada vėl pabandžiau pradėti remontuoti butą. Bet krisdama ant buto susilaužiau koją. Tuomet ištisus keturis mėnesius praleidau gipse. Po to su vyru nusprendėme nebedaryti jokio remonto.
Tik šiek tiek viską nudažėme, ir viskas. Gyvename mano močiutės bute, o savąjį nuomojame. Bijome parduoti jos trijų kambarių butą: nežinome, kaip reaguos močiutė, o mes nenorime daugiau gundyti likimo. Aš net suklijavau langus senoviniu būdu: Įtrūkimus užkimšau vata, o paskui suklijavau popieriumi ir klijais, kuriuos pati pasigaminau.
Tokia mūsų padėtis, o kaip ją pakeisti, mes su vyru nežinome. Bet mes jau baisiai bijome rizikuoti…
