Susituokėme iš meilės, kai dar buvome studentai. Iš pradžių apie vaikus daug negalvojome, bet kai baigėme mokslus, pradėjome dirbti ir nusprendėme, kur gyventi, supratome, kad tai nepadės. Laukėme apie metus, uoliai laikydamiesi “grafiko”, bet rezultato nebuvo. Paskui buvo tyrimų, ligoninių, medicinos “šviesuolių” konsultacijų, bet visi suėjo į vieną nuomonę – nėštumas bus, bet kada, niekas negalėjo tvirtai pasakyti.
Kitas etapas buvo neformalioji medicina ir apsilankymai pas močiutes. Niekas nepadėjo, ir pamažu priėjau prie logiško sprendimo – suteikti šeimą vaikui iš vaikų namų.
Vyras mano iniciatyvą priėmė neutraliai, sakydamas, kad jei nori, imsimės, jei nenori – neimsim. Jau šio rimto sprendimo priėmimo stadijoje man reikėjo konkrečiau pasikalbėti su vyru, išsiaiškinti jo požiūrį į tai, kad teks auginti vaiką, kad tai didelė atsakomybė ir dideli apribojimai mūsų asmeniniame gyvenime.
Dabar apie tai kalbėti lengva, bet tada į pagalbą pasiėmiau artimą draugę ir kartu nuvažiavome į vaikų namus. Labai gerai prisimenu pirmąjį apsilankymą. Širdis tiesiog plyšo nuo vaikų žvilgsnių, kurie visi norėjo matyti mane kaip mamą. Pastebėjau tolimajame kampe sėdinčią mergaitę. Ji nesistengė atkreipti į save dėmesio, tik liūdnai žiūrėjo į mane ir mano draugę, žinodama, kad kažkas iš jų grupės netrukus gaus mamą. Nusišypsojau ir padrąsinamai jai linktelėjau galva. Jos akys pasikeitė. Jose vienu metu buvo ir viltis, ir nepasitikėjimas, ir pakili nuotaika. Paklausiau slaugytojos, koks jos vardas, ir ji suprato, kad tai ją noriu pasiimti. Lissa ėjo link manęs, ji ėjo, o ne bėgo. Ji neskubėjo, dar ne visai tikėdama savo laime. Vaikai išsiskirstė priešais ją, pavydžiai žvelgdami paskui ją, o aš atsisėdau ir ištiesiau Lisai rankas. Ji apkabino mane ir sušnabždėjo:
– Ar tu dabar esi mano mama?
Tuomet negalėjau jai atsakyti, gerklėje buvo gumulas, todėl tiesiog paėmiau ją į rankas ir išėjau į koridorių.
Mūsų šeimoje Liza elgėsi taip pat, kaip ir našlaičių namuose, ramiai ir subalansuotai, nekeldama jokių problemų. Ji labai džiaugėsi turėdama savo kambarį, stalą, lovą, žaislų, mielai padėdavo man namuose ir virtuvėje. Lissa su vyru elgėsi labai pagarbiai, klausėsi kiekvieno jo žodžio, bet su juo elgėsi taip pat, kaip ir jis su ja – tik mandagiai, be šilumos, matydama tam tikrą tėčio atsiribojimą nuo jos.
Bandžiau jį įtikinti, kad Lisa dabar yra mūsų dukra, kad reikia ją mylėti, būti jai tikru tėčiu, bet jis vis kartojo, kad tam prireiks laiko.
Praėjus šešiems mėnesiams po to, kai Liza atsirado mūsų namuose, staiga pastojau. Tada mano močiutė pasakė, kad Dievas atsiuntė mums dar vieną vaiką už tai, kad esame Lissos tėvai. Kai nėštumas pasitvirtino, mano vyras netikėtai pasisiūlė atiduoti mergaitę. Išgirdusi, kad jis nori atsikratyti Lisos, pasakiau savo ryžtingą “ne”, tačiau atsakydama išgirdau ne mažiau ryžtingą: ,,Tuomet skyrybos.
Iš pradžių nepatikėjau tuo, kas vyksta, kelioms dienoms išvykau pas mamą, manydama, kad aistros nurims, bet kai paskambinau vyrui, nieko naujo neišgirdau, išskyrus tai, kad jis buvo linkęs palaukti su mano sprendimu iki vaiko gimimo.
Neatidėliojau mūsų santykių nutraukimo. Tikriausiai tam tikra prasme tai buvo mano pačios kaltė, kad neparuošiau vyro įtėvystei, neįsitikinau, ar jis pasirengęs širdimi priimti vaiką iš vaikų namų, o ne tik dėl to, kad nesiginčytų su manimi.
Mes išsiskyrėme. Jokių skandalų, jokių ginčų ir turto dalybų. Mano vyras pasielgė vyriškai – paliko man butą, o pats pasiėmė tik savo daiktus. Jis man duoda tik alimentus gimusiam sūnui, net ne teismo sprendimu, o savo nuožiūra, ištikimai nuleisdamas padorią sumą į mano banko kortelę.
O Liza iki šiol negali suprasti, kodėl mus paliko tėtis, prie kurio ji buvo labai prisirišusi. Užduoda man sudėtingus klausimus, į kuriuos negaliu atsakyti.
Tikrai, kodėl?
